41. Pasaka (Mergaitė)

41. Mergaitė

Kai vakare Mantas ir trys lovliai susirinko slaptame sienos plyšelyje, vieni kitiems papasakojo, ką matė ir ką buvo nuveikę. Jiems besikalbant pabudo išgelbėtoji mergaitė. Ji apsidairė ir pamačiusi, kad jos kojos gerai sutvarstytos ir nebe taip skauda, padėkojo geradariams ir paklausė, kas jie yra.
— Mes atėjome išlaisvinti jūsų iš požemio karalystės valdovės nagų, nes ji yra pikta ragana ir jūs, paveikti jos burtų, vieni kitus žudote ir kankinate, — atsakė Mantas.
— Kas jums atskleidė tą paslaptį, kad mūsų valdovė yra ragana? Aš visame mieste tik viena ją žinojau ir, kad niekam daugiau negalėčiau to pasakyti, buvau uždaryta požemy ir nuteista mirti. Jums, jei bandysit apie tai viešai kalbėti, nė vienas miestietis nepatikės. Žmonės jau priprato prie vergovės ir nieko geresnio nebenori... Valdovę — raganą jie laiko tikrąja savo karaliene.
— Aš netikiu, kad prie tokio žiauraus gyvenimo gali priprasti bent vienas normalus žmogus... — šokosi Žalis.
— Šioje karalystėje jau priprato... Tam tikriausiai valdovė panaudoja ne tik savo iškalbą, bet ir slaptus burtus... Visur ir visada tesakoma apie paklusnumą ir drausmę, daugelis jau valdovę garbina ir jos garbei pastatė daug altorių, skulptūrų ir kitokių paminklų...
Lovliai ir Mantas klausėsi mergaitės ir negalėjo patikėti savo ausimis. Tačiau neseniai patys matė, kaip žmonės paklusniai vykdo valdovės nurodymus, kaip žudo savo gentainius, paklusniai susirikiavę į kolonas eina dirbti... Nepaklūsta jai tik vienas kitas drąsuolis, bet jie šioje karalystėje tuoj pat nužudomi.
— Pirmiausia mes turime sučiupti pačią valdovę. Kol ji gyva, mes niekuo žmonėms negalėsime padėti. Jie bijos net pagalvoti apie laisvę. Paskui reikia paleisti raganos kareivius, atimti iš jų šautuvus. Žmonių krauju susitepusius vadus turi nubausti patys karalystės piliečiai.
— Požemio valdovės sugavimas, — vėl prabilo mergaitė, — tebus pusė darbo. Dar reikės išlaisvinti tikrąjį karalių, kurį kažkur sunkiai prieinamuose kalnuose įkalino jo buvusi žmona — ragana. Man tą istoriją papasakojo jau prieš kelioliką metų mirusi mano senelė. Jeigu sugrįžtų tikrasis karalius, tada žmonės tikrai jo paklausytų ir panorėtų būti laisvi, kaip kad ir anksčiau gyveno...
— Matot, kiek daug žygių ir vargo mums prieš akis. Bet šioje karalystėje mes turime žengti pirmąjį žingsnį ir sugauti šio požeminio miesto valdovę. Ji mums turės pasakyti tiesą apie įkalintą karalių ir kur jį galėsime surasti... — užbaigė Žalis.
— O ką reiškia tos po miestą vaikščiojančios pabaisos? — vėl klausė mergaitės.
— Tai — ištikimiausi ir nepaperkami miesto sargybiniai. Jų yra keturios dešimtys. Jie taip pat suryja visus žuvusius gyventojus ir karalystėje apsieinama be kapinių... Su pabaisomis tesusikalba tik viena pati ragana ir jie vykdo visus jos priesakus.
— O kodėl jūsų karalystėje taip keistai aušta rytmetis? — vėl klausė lovliai mergaitės.
— Turbūt dėl to ji ir vadinama požemio, kad čia kelias dienas ar net savaites gali neišaušti diena. Dangaus skliautą uždengia ir nudengia raganos burtais valdomi dangaus kupolai. Jeigu jie nenuverčiami ir pačią saulėčiausią dieną karalystėje būna tamsu...
Mantas ir lovliai suprato, kiek daug sunkių uždavinių jiems reikės išspręsti šioje keistoje karalystėje.