tylus

nejaučiu
nei pykčio nei pagiežos tau
nei šilumos nei meilės nei artumo
nieko
esi tiesiog balta paklodė man
ant veido marmurinio sniego

nei tavo žodžiai nei veiksmai nei mintys
nepretenduos laimėti aukso širdį
turbūt
jau per vėlai sakau bet
pakartosiu nežinau gal
būtų buvę kiek kitaip jei
jaustum

krintant sniegą ašarą tą skausmą
ryte prie lango geriat kavą