Ragana

Perbėgau per krūmus. Dar kartą. Kraujas tvinksėjo smegenyse. Kiti rėkė. Žliaugė prakaitas. Akimis nuolat mėčiausi ieškodamas raganos ir stengdamasis neužkliūti. Štai! Po ąžuolu. "Tu pirmas!" visi rėkė man. Sugniaužęs rankose šakes žengiau žingsnį. Mūsų žvilgsniai susitiko. Ji tylėjo, o  jos vaikas lekiojo aplinkui. Liepiau mažajam nieko nedaryti. Nelaboji pakėlusi nagus smogė per ginklą, tačiau veltui - truputėlį atsitraukęs šokau į priekį ir dūriau tiesiai į kaklą. Po kelių akimirkų ji buvo negyva. Visi džiūgavo. Ji pramerktomis akimis vis gailiai žiūrėjo į mane.
  Kaime kiekvieną pavasarį užmušama meška, nes ji kiekvieną pavasarį sudrasko po vieną mūsų vaiką. Ji stipri ir gudri (ragana), bet mes, būrai, dar stipresni ir esame dori žmonės.