1.
Matyt, Pečkurių kaime nebuvo didesnio nevykėlio už Ližšiną Kapeikį. Gaurais apžėlusi jo galva ir neapsakomas dvosksmas iš burnos darė šį padarą labai šlykščiu. Visada jis vilkėjo suplyšusias kelnes, kurios nuo pernelyg ilgo ir besaikio nešiojimo buvo praradusios savo spalvą, o svarbiausia, matyt, jos niekada nematė vandens, tai su tokiu kvapeliu galėjo ir arklį užmušti. Buvo užsitempęs suglamžytą megztinį, kurio dešinė rankovė jau velnias žino kada nuplyšo. Jo galvą puošė moteriška rožinė skrybelė, nors jis teigė, jog ji esanti vyriška. Beje, su juo niekas nedrįso ginčytis, nes jis visada, kaip pats tvirtindavo, būdavo teisus (beje, tai ir buvo netiesa). Labiausiai į akis krito jo apavas, nors tiesą pasakius, jis nieko nedėvėjo ant kojų, tiesiog jo basos pėdos buvo ant tiek aplipusios mėšlu ir purvu, kad jau susidarė neblogas sluoksnis apdangalo.
Taigi, dabar Ližšinas laistė savo kanapes, nors pats konstatavo, kad tai geriausios rūšies rožės ir jam jas neva padovanojo Didysis Lietuvos miškų tarzanas. Jo namas dabar degė didžiule ugnimi. Bet jis manė, jog tai kūrenas krosnis.
Staiga pasigirdo iš miško balsas:
- Sveiks gyvas, pyder.. oi, gerasis drauge.
- Ohoho, ar tik ne pats Didysis tarzanas mane aplankė? - atsiliepė Ližšinas.
- Nu ką, vėl bulves sėji?
- Tenka, tarzanėli, tenka. Bet žinai, šiais laikais šūdo trūksta, todėl ir bulvės blogai dygsta.
- Žinai, pupuliuk, aš girdėjau, jog kažkur toli toli, tamsiojoj šaly, yra toks stebuklingas šūdo gabalas. Užtenka juo lauką patręšti ir geriausius derlius nuimsi.
- O kaip norėčiau to šūdo gauti, tik įdomu, kokioj šaly jis yra.
- Nežinau, brangusis, nežinau. Tik, deja, vieną žinau: ir man to šūdo reikia, a tai baklažanai blogai dygsta.
- Apie šį šūdą mums tik svajot, mielasai.
- Tik tau taip atrodo. Tu galvoji, aš iš savo imperijos atsibeldžiau šiaip su tavim pašnekėt? Ne brangusis, ne, mano saulyte. Aš noriu eiti to šūdo ieškoti ir atėjau prašyti tavo rank.... oi pagalbos. Eik su manim šio šūdo ieškoti.
- O tu bent žinai kur eiti?
- Ne, bet manau mes pirmiausia turėtume aplankyti didįjį išminčių Erekcijų von Askaridžių. Jis tikrai žinos, kur to šūdo ieškoti. Žmonės kalba, jog Erekcijus žino viską ir dar moka nuostabiausių burtų.
- Ohoho, tarzanėli, ir tavo žinios nemenkos. Tai kada išvykstam?
- Tai, vadinasi, sutinki?
- O kaip gi? Ar galiu tokią progą praleisti?
- Tai ruoškis - išvykstam dabar: imk tik tai, kas tau atrodo reikalinga.
- Palauk, mano širdele, gal prieš kelią po stikliuką bulvių srutų išgerkim? Nieko geresnio pasiūlyt negaliu, nes varganas mano gyvenimėlis, varganas.
- Neatsisakysiu tokios progos.
- Tai einam vidun.......... oi, „pyp“, mano troba juk dega ir visos srutos sudegė. Oi, vargelis man, oi, vargelis...
- Nieko, apsieisim ir be tavo sru.......... tššššššš. Girdėjai?
- Kas? Nieko negirdėjau.
- Tšššššššš. Ten kažkas krūmuose tupi, - sušnibždėjo tarzanas. Jis iš lėto pradėjo sėlinti link krūmų ir staiga tik jiblinkšt užkliuvo už nudvėsusio arklio ir su didžiausiu triukšmu nukrito ant žemės, bei nusirito nuo kalnelio tiesiai į išmatų duobę. Staiga iš ten pasigirdo:
- Oi, „pyp“, ar negali to su***** arklio patraukt. Nu, „pyp“, kiaušus jam nupjausiu.
- Brangusis tarzane, ar tau viskas gerai? Ar nesusimušei?
- Ne. O, žiūrėk ką duobėj radau,- nesuvirškintą gabaliuką morkos. Mhhm koks geras skonis.
- Gerai, tarzanėli, užteks tau ten ......... oi, “pyp“, žiūrėk - rimtai kažkas krūmuose tūpėjo. Žiū - kiek prišiko ir kažkur nubėgo.
- Negeras ženklas, Ližvinai. Kažkas jau žino mūsų planus ir gali pirmas suskubti ir šūdą mum iš po nosies nugvelbti.
- Nesijaudink. Pagal kakučių skonį esu tvirtai įsitikinęs, jog čia ką tik buvo Badas Džiumbravičius, arba tiesiog Džiumbraskylė. Negeras ženklas, žmonės kalba, jog jis turi ryšių su kažkokiu Stasianu ar Stasiūnu, ar kaip jį ten vadina...
- Labai negerai. Stasiūnas – tai ir yra tas piktasis tamsos valdovas, kurio pily tas šūdas. Žinai, prisiminiau, jog dar tas šūdas neva stebuklingų galių prideda ir jį turintis tampa labai galingas.
- Velniop tą Stasiūną, geriau pirmyn į kelionę, nes iki žiniuonio Erekcijaus dviejų dienų kelias.
- Pirmyn, mano ištikimas drauge. Lekiam pasiimti to šūdo, kad ir koks sunkus kelias iki jo būtų.
Taigi, dabar draugai pradėjo greitu žingsniu lėkti miško link, nes už jo, savo trobelėj, gyvenas didysis žiniuonis ir burtininkas Erekcijus von Askaridžius.
LAUKITE TĘSINIO. ĮKVEPĖ PARAŠYTI ŽINOMAS RAŠYTOJAS PONIUS BRUDAS