Prisvilęs pradingimas

Mūsų naktys buvo tokios trumpos-
Aš užmigdavau vos
jūsų šokiui įpusėjus,
ir sapnuodavau
save su pienių vainiku.
Mūsų dienos buvo tokios trumpos-
Jūs piktom akim
žiūrėdavot į mano šokį, o
piktos lūpos
susičiaupdavo vos
man nulenkus galvą.
Bet buvo kartais-
išplėšdavot mane iš ryto,
ir mes bėgdavom
ir bėgdavom,
ir bėgdamos
sugaudavom akimirkas,
aš mėgavausi jūsų buvimu.
"Ak, kokios šoklios! "
"Ak, kokios grakščios! "
"Ak, dovana! "

Dabar jau naktys tokios ilgos,
Neramios naktys,
Budžiu prie nenubundančių langų.
Jūs buvot geros,
o visgi geros buvot.
Tai gal dar kartą pabandysim-
nevėlu.