-aušra-

Kilo saulė. Lėtai lėtai lyg ko bijodama lindo ji iš už horizonto, nušviesdama viską aplink. Švietė tokia laisva, tokia nepriklausoma – niekas negalėjo jos sustabdyti, o ir tik beprotis būtų norėjęs ją stabdyti.
Mergina stovėjo atsirėmusi į turėklus. Išstovėjo čia jau gerą valandą. Dažnai čia stovėdavo – ant bedugnės krašto. Jai patikdavo stebėti, kaip kylanti saulė po truputį apšviečia apačioje, bedugnėje esančiame slėnyje, augančius medžius. Spinduliai krito ant aukštųjų medžių viršūnių ir po truputuką leidosi jų lapais ir kamienais žemyn prie geltonai, raudonai, baltai ir mėlynai žydinčios pievos. Jai patikdavo stebėti, kaip kylanti saulė džiovino rasą nuo pačių mažiausių lapelių, patikdavo, nes ji jautė, jog saulė rūpinasi net mažiausia pasaulio dalelyte. Ji ir pati jautėsi reikalinga saulei.
Ši jauna būtybė ne šiaip sau atėjo čia tą rytą. Ji apsisprendė. Atėjo atsisveikinti paskutinįsyk su kasryt matytų grožiu. Norėjo, jog kylančios didelės, raudonos salulės vaizdas liktų jos galvoje amžinai...
Perlipusi per turėklus ji atsidūrė vieno žingsnio atstumu nuo savo tikslo, nuo savo likimo, bent jau ji taip manė. Saulės spinduliai jau buvo pasiekę aukščiausių medžių viršūnes ir lyg sustingę laukė paskutiniojo merginos atokvėpio. Ištiesusi rankas ir paskutinįsyk peržvelgusi bedugnėj stūksantį slėnį, atsistūmė nuo turėklų ir tyliai šnibždėdama “A-M-Ž-I-N-A-I” užsimerkė.
Ji nuskrido. Nuskrido pasitikti saulės, jos spinduliais apšviestų medžių ir pievos, šiltos ir saldžios rasos. Dingo į šalį, kur amžinai kilo saulė virš įvairiaspalviais žiedais žydinčios bedugnės.