40. Pasaka (Miestas)

40. Miestas

Juodis su Mėlynuku iššuoliavo apžiūrėti požemio karalystės. Ankstų rytmetį gatvės buvo tuščios, miestelėnai tebemiegojo. Jie nieko įtartino požemio karalystėje nepastebėjo: namai — kaip namai, parduotuvės — kaip parduotuvės. Mieste buvo labai daug kareivinių, apie kurias vaikščiojo per naktį pavargę sargybiniai — ilgakakliai, išsikišusiais dantimis, panašūs į drakonus gyvūnai. Jų buvo po kelis kiekvienoje gatvėje.
          — Matai, Mėlynuk, kokie požemio valdovės gatvių sargybiniai...
              —Matyt jie negali susikalbėti su žmonėmis ir geriau vykdo visus valdovės — raganos nurodymus...
Kai pradėjo gatvėse vaikščioti žmonės, lovliai šoktelėjo ant aukšto namo stogo ir sustoję ant jo kraštelio stebėjo ką darys ir kaip elgsis miestelėnai išaušus keistai požemio dienai.
Rytmetis buvo nepaprastas. Nors dangus buvo be debesėlio, bet nei saulės, nei raudonos pašvaistės rytuose nesimatė. Lovliai nebūtų galėję net pasakyti, kur yra rytai, o kur vakarai. Bet rytmetis, nors ir be saulės, buvo šviesus ir dangus kas minutę vis labiau balo. Paskui dangaus skliautas tarsi perskilo per patį vidurį ir du pilki matiniai kuplai nuslinko į horizonto pakraščius. Tik po to atsivėrė dangaus giluma ir pasimatė gerokai į dangų kilstelėjusi saulė.
              — Matai, Mėlynuk, požemio karalystėje net saulė negali patekėti žmoniškai. Tikriausiai tie nuslinkę pilki skliautai priklauso nuo raganos įgeidžių. Ji gali taip padaryti, kad saulė šiame požemyje visiškai nebepasirodytų ir nebešviestų...
            — Tai jau būtų perdaug, — atsiliepė Mėlynis. — Vadinasi, mums pagavus raganą, reikės iškart panaikinti jos burtų galias. Juk, jeigu ją sugavus, karalystėje niekada nebeišauš diena ir nebešvies saulė, tokios laisvės nereikės nė vienam jos gyventojui...
Neužilgo lovliai pamatė per aikštę skubiai einantį vienišą vyrą. Jis priėjo prie pakabinto geležinkelio pabėgio, sunkiu kūju sudavė į jį tris kartus. Po kiek laiko — du kartus ir galiausiai — vieną.
Po pastarojo dūžio iš namų į gatves pasipylė žmonės, visi skubėjo į aikštę ir rikiavosi į kolonas. Jos pakraščiais, kas dvidešimt žingsnių, tarsi kokie sarginiai šunys, sustojo, o paskui ir sugulė didžiosios dinozauriškosios pabaisos. Jos žmonėmis tarsi visai nesirūpino ir lovliai negalėjo suprasti, ko jie atslinko į aikštę.
Vos susirikiavus aikštėje žmonėms, gatvėse pasirodė ginkluoti kareiviai. Jie tikrino kiekvieną namą ir išvilko į gatvę keletą nenorėjusių ar negalėjusių ateiti į aikštę ir stoti į rikiuotę. Nepaklusniuosius žmones atitempė aikštėn, kurios vidury stovėjo karių saugomas ir raudona kepure pasipuošęs karininkas. Visiems nuščiuvus jis prabilo:
— Ir vėl mūsų karalystėje atsirado išgamų, kurie ardo visuomenės pamatus, laužo nustatytą drausmę... Šiandien aš pats juos ir nubausiu.
Tarnas karininkui įteikė sunkų, rytmečio saulėje blizgantį sidabrinį kirvį, o keturi kareiviai atvedė pagyvenusią moterį ir ant trinkos ištiesino jos kairę ranką. Moteris prašėsi, verkė, maldavo, bet karininkas, nieko nežiūrėdamas, priėjo ir nukirto jai pusę plaštakos. Žmonės žiūrėjo ir nė vienas nedrįso nei prasižioti, nei krustelėti, nes užtarėjui, kaip buvo čia priimta, būtų nukertama galva, o pats atiduodamas suryti dinozaurams. Paskui kareiviai vedė prie trinkos pagyvenusį, bet dar tvirtą vyriškį ir tiesė jo ranką. Jis ne maldavo, o draskėsi, nenorėjo pasiduoti.
          — Užteks bežiūrėti į tą bjaurų ir neteisingą teismą ir žmonių luošinimą, — sušnabždėjo Mėlynukas.
            — Pamokykim tuos niekšelius! — pritarė ir Juodis.
Kai karininkas pakėlė kirvį ir buvo bekertąs pusę plaštakos nepaklusniąjam žmogui, iš kažkur atskrido didelė mėlyna kulka, smogė jam į paausį ir tas su visu kirviu nugriuvo ant žemės. Paskui kulka be jokio garso nuskrido į dangų ir kažkur dingo.
Sujudėjo žmoniės, bet niekas nedrįso išsižioti ir pasidžiaugti tokiu keistu ir netikėtu įvykiu. Daug kas nieko ir nesuprato, nes nespėjo pamatyti, kaip karininkas, vykstant plaštakų kapojimo egzekucijai, nuvirto ant žemės. Visi, kaip įprasta, aikštėje stovėjo nuleidę akis.
Nugriuvus karininkui, daugelis pagalvojo, kad jis susirgo kokia ūmia liga. Jo pakeisti šokosi kitas. Ir kai vėl pakėlė kirvį virš žmogaus ištiestos rankos, juodos kulkos smūgis į karininko tarpuakį buvo toks baisus, kad karininkui skilo kaukolė ir jis prie trinkos suklupo nė neaiktelėjęs, o pakeltasis kirvis nukrito tiesiai jam ant galvos. Tuo tarpu ant stogo jau stovėjo Mėlynukas ir buvo pasiruošęs smogti trečiajam teisėjui, bet tokio, nors karinikų aikštėje buvo nemažai, nebeatsirado.
Dinozaurai, pajutę, kad prie aikštės šįryt laukė neveltui, pašoko į kojas ir buvo pasiruošę tuoj pat suryti negyvėlius. Kareiviai bandė savo karininkų dinozaurams neduoti, bet buvo apkandžioti, nublokšti, o žuvę karininkai sudraskyti ir suryti.
Baudų egzekucija taip neįprastai ir keistai tą rytą ir baigėsi, o surikiuotus į kolonas žmones, kurias lydėjo būriai kareivių, išvarė prie darbų. Bet kareiviai pasidarė baikštūs, nebe taip drąsiai bepuolė ant žmonių, bijojo iš kžkur atskrendančios begarsės kulkos. Juk požemio mieste niekas negalėjo suprasti, kas atsitiko, iš kur atskrido tokios keistos ne iš šautuvo iššautos visiškai begarsės kulkos... Žmonės buvo patenkinti ir savo širdyse džiūgavo, nes aikštėje paliko gulėti du didžiausi ir ištikimiausi požemio valdovės favoritai, rytmečio egzekucijų vykdytojai.
Kai apie įvykį sužinojo požemio valdovė Fimfa, tuoj pat atšaukė visas viešas bausmes, nes bijojo prarasti pačius ištikimiausius savo karius. Jai ir pačiai šioje karalystėje darėsi nejauku, nes pagalvojo, kad pamažu gali atpildas ateiti ir už jos padarytus darbelius. O susidurti akis į akį su gudriaisiais atėjūnais, ji nenorėjo, bijojosi, bet nujautė, išvengti nepavyks. Kad tai atėjūnų darbas, po pastarosios dienos įvykių, ji nebeabejojo. Tuoj pat susikvietė ištikimuosius gatvių sargybinius — dinozaurus ir įsakė budėti miesto gatvėse dieną ir naktį, o pagautus įtartinuosius žmones ne suryti, bet pristatyti į rūmus.