Ar tau žmogau pavasaris sakė,
Kodėl atvyko iš gimtųjų namų
Į saulės užmirštą, bet laimės kamputį,
Kur vynogių kekės auga aplinkui tavo namų.
Ar tu pastbėjai, kad ši diena stebuklinga?
Ar pastebėjai, kaip žėri medžiai ir jų jau nuvytę žiedai?
Man, o ir tau viskas baigėsi meilės užbadytom šakutėm,
Kai vaikas žaisdamas slėpynes,
Pabėgo nuo savo tėvų.
Ar tau pavasaris sakė,
Kad jo daugiau nebebus,
Jei mes išsiskirsime dar nenesutikę.
Rankų galiukais pažinę, suradę vienodas mintis
Vėl išsiskirisim, kaip tądien susipykę,
Kaip paukščiai pametę savo lizdus –
Negrįš, taip ir mes liksim klajoti.
Liksim, broleli, liksim klajoti.
Liksim klajoti, bet kartu…