Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Penkiametis prie krūtinės prispaudęs laikė baltą balandį. Viena ranka glostė galvą, bet paukštelio baimės tai nei kiek nesumažino. Berniukas pajuto, kaip smarkiai plaka paukštelio širdis. Pilkoje dangaus masėje ratais sukosi balandžiai. Atėjusi mama prilietė jo šviesius plaukus. Berniukas atsargiai mažuose rankutėse laikė suspaudęs balandį, iškėlė rankas ir iš lėto atleidęs jas paleido jį į dangų. Iš pradžių balandis buvo vienas atskiras taškelis, o vėliau susiliejo su dangum ir savo draugais.

* * *
Vaikinas užvertė lietuvių kalbos vadovėlį, atsiduso. Mamos ranka palietė jo galvą.
- Nesimokyk, pervargsi. Tu juk gali iš vis neiti į mokykla, kam tu taip kankiniesi...
- Mama, aš išprotėsiu jei liksiu namie tarp šitų sienų...
Tai buvo paskutiniai metai mokykloje, ir jo gyvenime. Sunki lyga sudarkė jauną kūną, protą ir sielą. Motina netekusi vilties išgelbėti sūnų nuo šios ligos norėjo bent, kad jo paskutinės gyvenimo dienos būtų kuo ramesnės. O jis už viską labiau bijojo likti vienas. Jo gyvenimas buvo toks beprotiškai beprasmiškas ir liūdnas. Vakarais jis net negalėdavo svajoti, nes siaubingai skaudėdavo galvą ir jis įsikniaubęs į pagalvę verkdavo, kol netekdavo sąmonės nuo to tvinksėjimo galvoje. Liga pasiglemžė ne tik ramybę, bet ir draugus, jų beveik neliko. Vienintelė kaimynė, mergaitė, beviltiškai jį įsimylėjusi, lankydavosi kiekvieną dieną. Ji buvo labai tvirta, užsispyrusi, be to dar ir supratinga, nes per jo priepuolius, kai jame prabusdavo žvėris ne kartą buvo išvaryta ir net patyrusi keletą smūgių. Kaip ištikimas šunelis nesitraukdavo nuo jo. Motinai skaudu buvo laukti jo viso šito vargo ir skausmo finalo. Ji vieniša motina, turinti vienintelį vaiką. Kiek kartų ji jam nuo kaklo rišo kilpą, vis drąsindama jog viskas greit baigsis. Jam atrodė, kad tai tęsis amžinai ir jis niekada nenumirs. Aštuonioliktą jo gimtadienį jie paminėjo trise. Regis bent trumpam buvo pamirštas skausmas. Niekas negalvojo, kad vaikinas, pusdamas žvakutes ant torto tvirtai tikėjo, kad tai paskutinis jo gimtadienis. Aušrinė, kaimynė, visą vakarą kalbėjosi su juo. Tą syki ji atvėrė jam širdį, bet veltui. „Mirštanti tavo meilė“, jis jai pasakė. Tada ji išsidrąsinusi paprašė:
- Gal gali nors vieną kartą pabučiuot mane...
- Atleisk, aš galvoju, kad kai aš numirsiu, ten nebus nei vieno man pažįstamo žmogaus.
- Eik tu velniop!
Trenkusi duris ji išbėgo ašarotom akim. Koks jis kvailys, ji daugiau jo akyse nenorės matyti.
Kitą dieną mama su juo ilgai apie tai kalbėjosi, o jis nenorėjo to suprasti.
- Taip geriau... - Pasakė ir nuėjęs į savo kambarį, garsiai klausėsi muzikos.
Mama pravirko, koks beprasmis jos gyvenimas, juk tai paskutinės jo gyvenimo dienos. Šeši metai ji ruošėsi tai dienai, bet niekaip negali išsivaizduoti kaip teks jį išlydėti paskutinėn kelionėn. Motinos širdis jautė, neilgai jiedu bus kartu. Prasidėjo sunkiausios dienos, daktarai pasakė, kad jam liko tik savaitė, jie galėtų jį paguldyti į ligoninę, bet jiedu nesutiko. Aušrinė pamiršo savo pyktį.
Buvo vakaras. Jis ir vėl blaškėsi po visą kambarį, vėl skaudėjo galvą, regis eilinis kartas. Jis nuėjo į savo kambarį, verkė, šaukė, blaškėsi po visą kambarį. Motina drebėjo, meldėsi, prašė pagaliau jo pasigailėti. Užspaudė delnais ausis, kad tik negirdėtų. O jis šaukė, prašė pagalbos, tokio siaubo nei vienas iš jų dar nebuvo patyręs, taip sunku. Bet staiga viskas nurimo, aušta rytas. Šaltas kovas jau baigėsi. Motina išėjusi į laiptinę paskambino į kaimynų duris. Aušrinė jas atidariusi pravirko. Abidvi apsikabino, ilgai verkė. Šiąnakt jis mirė.
Kai jį jau buvo palaidoję, motina paėmė Aušrinės delną, jai dėkojo. Jos širdis plakė taip smarkiai, kaip ir tą syki to balto balandžio, kurį delnuose suspaudęs laikė jos sūnus. Užvertė galvas į viršų, pažvelgė į dangų stovėdamos kapinėse. Tik pilka dangaus masė ir vienas baltas balandis, mažas taškelis ieškantis savo draugų. Gal tai jis.
2004-03-13 19:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-13 13:03
lietus Paryžiuje
panašu į eilėraščio žiedinę kompoziciją. Patiko, kad aigsi labai tikroviškai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-15 16:00
raudoni akiniai
toks melodramiskas. total nonesense.. norejai realumo, o gavosi sintetika. esu buves tarp tokiu zmoniu ir pats buvau vienas is ju. ten viskas kardinaliai kitaip.. nesidesiu visaziniu.. bet cia: saldziai, rugciai, neskoningai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą