Tuščiai

Medžio viršūnėje kranksi varnas. Pašiaušęs juodas plunksnas prieš vėją ir lietų, jis aušina snapą, sekdamas jiems pasakėčias. Jis porina apie pilką rudens šviesą, siauras gatveles, samanotus pasienius ir ilgesį, apie vėjo suplėšytą dangų, žvaigždžių grūdelius ir triumfališką varnų giesmę, jis porina apie seną dulkėtą žibintą, nutrenktą į tamsiausią palėpės kampą. Jis tuščias, tas žibintas, sukandėjusia dagtim... Naktimis arba kai lyja, jis pasakoja patamsio gaivalams apie šviesą. Ne visi jie supranta, kas sakoma, o jis nemoka paaiškinti. Ir šviesti...