Kolonija - " po vieną"

Matau pasaulio kūne skaičių kambarių,
kokia jėga juos laiko vis kartu,
bet ne, jie ne kartu, jie nežino,
kas gyvas ten toliau, už sienos.
Tačiau aštriausias šypsenas pasigalandę
jie šypsosi šaltai ir tykiai laukia,
kokie jie teisūs, Vienas žino ne daugiau.
Pasaulio kūnui tik sunku kvėpuoti.
Kurie ten tūno jaučia šitą puikiai
nors menką būtį guodžia tik tuštybė.
Kad tik nejaustų kad tik būtų...
                                 
Dabar štai Tas, kur tupi viename,
apakęs spokso į duris pravertas.
Nepratęs jis turėt svečių šviesių
savajame gyvenimo kambaryje.
Pravėrė, bet neįžengė - tegu,
juk kol nesivaišinome kartu
dar nieks neprarasta dar saugu.