Kur jų namai?

Aš turiu namus ir žinau, kad bet kada galiu į juos sugrįžti. Žinau, kad visada būsiu laukiama ir rasiu juose šilumą, supratimą ir paramą. Rasiu tai, ko neturi kai kurie žmonės šį šaltą žiemos vakarą.
Žvaigždėtas dangus, apglėbęs ramų miestą. Geltonos gatvės žibintų šviesos, nušviečiančios viską aplinkui, suteikia nepaprasto jaukumo. Parduotuvės vitrinoje skaisčiai žiba Betliejaus žvaigždė, mirga lemputėmis, žaisliukais ir saldainiais pasipuošusi eglutė. Mažos, dailios figūrėlės vaizduoja šeimą, susėdusią prie Kūčių stalo.
Tylu. Tikriausiai žmonės jau namuose su savo šeimomis. Tik kur ne kur pasigirsta šiugždantys, per sniegą skubiai einančių praeivių žingsniai. Iš dangaus krintančios baltos purios snaigės gaubia viską aplinkui, krinta po kojomis ir sunyksta.
Neskubu namo, dar vis noriu pasidžiaugti šiuo vakaru. Ta ramybė taip šildo širdį.
Kažkas netikėtai sujuda! Išgąstis pakerta mano kojas ir priverčia sustoti. Juk tai žmogus! Jis stovi, pasirėmęs į medį, nunarinęs galvą ir susigūžęs nuo šalčio. Iš po apsnigto apsiausto girdžiu tylų murmesį: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien…“ Užkimęs balsas šneka maldos žodžius. Mano kuprinėje – sausainiai. Ketinau juos parnešti šiandieną namo. Kaip man pasielgti? Juk kiekvieną dieną einu šia gatve ir matau žmones, laikančius ištiestas sugrubusias rankas. Kiekvieną kartą eidama pro šalį nė nepažvelgiu į juos. Daugelis žmonių praeina apsimesdami nematantys jų.
Gyvenimo atstumtieji… Kur jų namai? Kodėl jie net tokį šventą vakarą yra vieni? Jie neturi namų, neturi nei kur prisiglausti, nei kur susišildyti, neturi net ko pavalgyti.
Norėčiau jam padėti, bent jau šiandien. Prisimenu sausainius. Ištraukiu juos ir tiesiu žmogui, kurio malda pasiekia mano ausis. Sužiba prigesusios akys: „Telaimina tave Dievas, vaikeli…“
Ramia širdimi nuskubu namo, kur manęs laukia šeima.