Senas žibintas

Mano senas aprūkęs žibintas
Dar suranda kelią namo.
Mano jaunos sumišusios mintys
Vis dar ieško atsakymų kodėl,
Kai patrynus žibalo lempą,
Džinas pildo tris mano norus.

Dar rusena ugnelė giliai
Ir nudegina pirštus liepsna.
Ji apšviečia lapą, kai palinkus
Savo būtį išreikšti norėčiau,
Kad amžino nieko nėra.

Susiėmus sau galvą paklausčiau,
Kam degi tu ugnele maža?
Kam dar šildai beprotės pasauly?
Juk lengviau užgesti brangi.
Bet užuot man atsakius liepsnoji.
Nebaisi tau didinga prasmė.

Tik įkvėpti norėtum dar oro,
Prasiveržt iš mano seno žibinto.
Ar apie tai kiekvienas svajoja?
Bet nurimk suvaldyta stichija,
Jau seniai įminta galios žmonių.

Aš kaip senas aprūkęs žibintas
Vis dar ieškau kelio namo,
O manęs kažkas klausia nustebęs,
Kam skubi tu šitaip gyventi?
Bet užuot jam atsakius tyliu.