Pasaka apie skruzdėliuką

Senai senai miško glūdumoje gyveno juodas kaip anglis skruzdėliukas. Stiprus, judrus, pasitikintis savimi ir trykštantis jaunystės syvais skruzdėliukas. Na, mūsų akimis toks kaip ir dauguma miško skruzdėlių. Bet jis buvo kitoks. Juk visos skruzdėlės triūsia kartu, kartu statosi namus, kartu dalinasi valgį, gina savo teritoriją, savo kaimynus skriaudžia kartu. O mūsų skruzdėliukas gyveno vienas: vienas valgydavo, vienas dirbdavo, vienas gindavo savo teritoriją. Aišku, lengva nebuvo, bet juk kartais tenka aukotis dėl aukštesnio tikslo. Skruzdėliukas irgi aukojosi, tik bėda buvo tame, kad jis dar niekaip negalėjo sugalvoti koks gi tas jo tikslas. Juo labiau ir nebuvo kada galvoti, kai aplink šitiek rūpesčių. Va, kažkokia rudoji (jos tikros akiplėšos), vėl į jo teritoriją kėsinasi:
  -Skruzdėliuk, traukis iš kelio man, o tai pasigalėsi!
  -Na jau, rudoji, ką tu tokia išgąsdinsi, pažiūrėk į save, susitraukus visa kaip... Ir ko čia tau išvis reikia?! Čia mano valdos, - skruzdėliukas jau buvo pripratęs prie tokių įsibrovėlių ir mokėjo puikiai apsiginti.
  -Ana ten už taves kirminėlis minkštutis nuo manes pabėgo ir čia užklydo. Ir kokios čia tavo valdos, jei tu net skruzdėlyno savo neturi?!
  -Sakai, nuo taves pabėgo? Na ir prajuokinai mane, rudoji! Čia tu pati nuo jo bėgti ir slėptis turėtum, kad jis per tave peršliaužęs į dvi dalis nepadalintų. O kam man tas tavo skruzdėlynas reikalingas? Kaip galima gyventi tokiame šurmulyje ir rietenose? Geriau pelkėje skęsti, nei jūsiškiam skruzdėlyne dusti! 
  -Et, ką man čia su tavim išvis šnekėti, nesusipratėli tu, - tai tarstėjusi rudoji staigiai prabėgo pro skruzdėliuką ir užsiropščiusi ant kirmino savo priekinėmis letenėlėmis ėmė jį smaugti kaip skruzdėlyne buvo mokinta. Bet kirminas pasitaikė gajus, bemaž penkigubai už ją didesnis ir nė nemanė pasiduoti, o po kelių minučių kovos staigiu judesiu ją nusikratė ir dar staigesniu uodegos mostu nubloškė ją nuo saves per kelis samanų kužus.
  -Na, rudoji, tik to iš taves ir reikėjo laukti. Žiūrėk ir mokykis!
  Skruzdėliukas staigiai užlėkęs ant kirmino iškart parodė ko vertas esąs. Kirminas blaškėsi bandydamas jį nusikratyti, tačiau jėgos greitai seko ir netrukus išleido paskutinį kvapą. Bet skruzdėliukui net nespėjus išdidžiai iškelti į viršų savo priekinių letenėlių, jau rudoji pradėjo šaukti:
  -Oi oi, vos taves pačio nepribaigė, jei nebūtum man pasimaišęs, parodyčiau aš tau kaip rudoji skruzdėlė iš didžio skruzdėlyno medžioja, o dabar pasitrauk nuo mano kirmino!
  -Tuoj aš tau parodysiu, kaip aš tokias skruzdėles kaip tu medžioju! - sušuko skruzdėliukas ir grėsmingai pasisuko link rudosios.
  Tačiau nespėjus nei krustelti čia pat atskridęs paukščiukas sulesė jo sumedžiotą kirminėlį, taip pat staigiai ir netikėtai kaip pats čia atsirado.
  -Niekše, ką tu padarei! Čia mano kirminas! Atiduok!  – beveik vienu metu sušuko skruzdėliukas ir rudoji.
  Paukščiukas abi jas sulesė. Koks jam skirtumas, ruda ar juoda...