Kerėtojas. I dalis.

Buvo šiltas vasaros vakaras

Saulė jau buvo nusileidus, ir į Tamsųjį mišką atsėlino tamsa, padengdama viską savo skraiste, užmigdydama dienos gyvius, ir prikeldama nakties padarus. Aš įmečiau dar keletą pagalių į laužą, kad ugnis įsiliepsnotų stipriau. Laužo šiluma ir šviesa, tarsi magiška aura, neleido nakties sutvėrimams priartėti prie mano stovyklos. Nors jie ir buvo košmariškai stiprūs, tačiau šviesos ir ugnies baimė juos gąsdino. Matyt tai priminė jiems Saulės dievo kalaviją, kuris negailestingai raižė Motinos Tamsos kūną, ir žudė visus katrie ją gynė. Ugnis šiek tiek aplaižė įmestas malkas, po to godžiai apgaubė juos liepsnomis, priversdama juos šnypšti. Ugnis mane visad žavėjo. Žiūrėdamas į ją, paskęsdavau savo mintyse, apmąstymuose ir svajonėse... Aš įmečiau porą stambių malkų į laužą, kad ugnis turėtų kuom maitintis ištisą naktį ir išsivyniojau odinį čiužinį.. Aš lengvai atsisėdau, ištiesiau kojas, kraujas palengva nutekėjo gyslomis į maudžiančias kojas. Nelaukdamas kol jos nutirps, šiek tiek pamasažavau jas, ir išsitiesiau visas. Žemė buvo šilta, laužo šviesa žaidė su tamsa, ir pamažu aš nugrimzdau sapną.

Aplinkui vien girti samdiniai, kai kurie iš jų voliojasi ant smuklės grindų, kiti negali atsikabinti nuo padavėjų, ar kelia midaus bokalus už naują užsakymą. Smuklėje tvyro prakaito, kepamos mėsos ir midaus kvapas. Aš jau buvau bebaigiąs savo bokalą, kai sąmonę perskrodė pavojaus nuojautą ... Aš pašokau ant kojų, laužas degė visu pajėgumu, buvo pats vidunaktis. Tačiau kažkas buvo ne taip, ore tvyrojo gresiančio pavojaus kvapas. Mirtiną tylą retkarčiais pertraukdavo tik laužo keliamas triukšmas. Aš sugniaužiau durklo rankeną, palengva traukdamas jį iš makščių. Durklo magija pradėjo veikti, ir aš palengva tapau permatomas. Liepsnos nustojo šėlti ir triukšmauti, tarsi nenorėdamos ardyti tylos ir lyg išsigandę vaikai pasislėpė už smilkstančių rąstų. Visa kas gyva pasislėpė, net vilkai, seniau stebėję mane iš toli, kažkur dingo. Kažkas artėjo, kažkas galingas ir šaltas. Po keleto akimirkų išgirdau žingsnius. Aš instinktyviai pasislėpiau už seno ąžuolo kamieno. Juodoji Ranka žvilgėjo, tarsi laukdama, kol gaus atsigerti šviežio kraujo.
Pamažu tamsoje pasirodė maži geltoni žiburėliai. Netrukus išniro iš tamsos ir jų savininkas. Laužo šviesoje, jis atrodė lyg pati Mirtis ateina. Mane išmušė prakaitas, širdies plakimas užgožė visus kitus garsus, gerklė tapo sausa, lyg smėlio būtų pilna. Pamažu laužo šviesa nušvietė nelauktą svečią. Jis buvo apsigobęs juodu apsiaustu, kurio kraštai buvo apsiūti auksu. Viršuje auksinė sagė, papuošta juodu žibančių akmenim ir magiškais ornamentais. Gobtuvas dengė visą jo galvą, o veidą jis buvo apsimuturiavęs taip, kad matėsi tik jo geltonos akys, dvelkiančios chaosu.
Atėjūnas priėjo prie laužo, mostelėjo ranką ir liepsna atgijo. Ugnis palengva išlindo iš savo slėptuvės žarijose ir godžiai kibo į medieną.
Nepažystamasis apsižvalgė, nuodugniai tyrinėdamas kiekviena įtartiną objektą. Kai jo akys sustojo ties senu ąžuolu, kuris savo storu kamienu slėpė mane, mane išpylė šaltas prakaitas. Jaučiausi, lyg nebūtų aplinkui nieko kito, tik aš ir atėjūnas. Ir jo žvilgsnis nukreiptas tiesiai į mane. Širdies dužiai užgožė visus kitus garsus, prakaito lašeliai varvėjo nuo antakio ant skruostų ir lupų, sūrus jų skonis tik sustiprino įtampa. Mano ranka mėšlungiškai spaudė durklo rankeną, buvau pasirengęs pulti kiekvieną akimirką.

-Kaip nori. Gali toliau už to medžio slėptis. – pasakė atėjūnas ir peržengdamas visas įžūlumo ribas iš mano krepšio išsitraukė džiovintą mėsą. Iš savo krepšio išsiėmė  kažkokių daržovių, supjaustė jas, sumetė į mano katiliuką ir užpylė vandeniu. Aš stebėjau jį iš savo “slėptuvės”. Nors ir įtariau, kad jis konkrečiai žino mano buvimo vietą, tačiau baimė laikė mane sukaustytą. Ateivis paskanino sriubą kažkokiom žolelėm, ir rengėsi valgyt. Iš katiliuko sklido malonus kvapas, akimirka priversdamas mane pamiršti baimę. Nežinau kas per vienas buvo nepažystamasis, tačiau, sprendžiant iš kvapo, gaminti jis mokėjo...
Kol galvojau apie maistą, atėjūnas nusiėmė veido apdangalą, atidengdamas blyškią veido odą. Matėsi, kad ji išvagota keistų randų, kurie priminė šaknis. Jos prasidėjo nuo smulkių randelių ir jungėsi i storesnes ant kaklo, kol galiausiai dingdavo po drabužiais. Dar tokių randų nebuvau niekad matęs. Ar tai išviso randai, gal kokia liga. Į raupsuotąjį jis nepanašus, ir iš jo judesiu matyti, kad jis ne ligonis...

Lėtai bėgo laikas, pamažu silpo Juodos Rankos galia ir skaidrumo burtai blėso. Mano kūnas, iki šiol buvęs perregimas, dabar pamažu įgavinėjo savo natūralią spalvą. Jai bandysiu bėgti – mane išgirs, jai liksiu čia, vis tiek klajūnas, žvilgtelėjęs į šitą pusę pamatys mane. Mano apmastymus nutraukė švelniai į kaklo odą įsirėžę durklo ašmenys. Jie lengvai, lyg skustuvas prapjovė odą, ir nedidelės kraujo srovelės sruveno kaklu žemyn. Aš palengva atsigręžiau, už manęs stovėjo kaukėtas žudikas. Jis priglaudė pirštą prie lūpų, po to perbraukė juo sau per gerklę. Net keista, kokie išraiškingi gali būti keli judesiai. Jų pakako, kad aš nebesipriešinčiau. Akies krašteliu mačiau, kaip kiti kaukėti asmenys be garso sėlino prie snaudžiančio nepažystamojo.
Jų uniformos buvo tamsios, praktiškos, be jokių religinių simbolių, ginkluoti juodais, greičiausiai, užnuodytais durklais. 
- Tai pagaliau mane suradot! – Ištarė ateivis, ir matėsi, kad jo akyse sužibo “velniškos ugnelės”. Tokios, kokios būna, kai mažam vaikui dovanoji koki nors žaislą. Žudikai stovėjo nuo vos per keletą metrų, sutrikę ir negalėdami apsispręsti, ar trauktis, ar pulti. Po kelių sekundžių, visi jie šoko ant nepažystamojo.
- Metas pasilinksmint! - Ateivis išskyrė ir pakėlė rankas į viršų. Mėlynas švytintis burbulas sprogo paskleisdamas rausvą rūką. Atėjūnas, atsisuko į mane, nukreipė savo delną į mane, ištarė kažkokį burtažodį. Aplink mane susidarė blyškiai švytinti sfera. Kažkas šlumštelėjo. Ant žemės gulėjo ranka, laikanti durklą. Mano pagrobėjas palengva susmuko ir atsiduso paskutinį kartą. Tačiau sfera man nepadarė nieko blogo. Gal atėjūnas nusprendė pasilaikyti mane pasigardžiavimui? Išmečiau iš galvos mintį apie bandymą ištrūkti iš sferos.
Visa mano stovyklėle buvo pilna konvulsijose besikamuojančių žudikų. Kai kurie liovėsi muistytis, ir susitaikė su mintimi, kad jų dienos šiam pasaulyje baigėsi. Kiti vis dar bandė kovoti. Vienas iš jų, sprendžiant pagal jo apranga, jų vadas, sugebėjo išsitraukti iš kišenės maža buteliuką, šiaip ne taip traukulių tampomomis rankomis jis priartino jį prie burnos, nukando kakliuką, susipjaustydamas lūpas, ir tirštas kraujas aplaistė jo rankas. Jis šiaip ne taip išgėrė skystį, suklupo ant kelių, vis dar tampomas traukulių, tačiau palengva atgaudamas kvapą. Ateivis stebėjo ir šypsojos. Po kelių minučių žudikų vadas atsistojo, nusišluostė veidą į prašmatnią ritualinę uniformą ir suriko ateiviui.

-Jai mirti, tai mirti šlovingai! - suriko žudikų vadas, ir pakėlė nuo žemės savo durklą. Tai buvo labai gražus durklas, jo rankena inkrustuota rubinais, o ašmenys iš vulkaninio stiklo, sutepto nuodais. Žudikas vikriai šoko link atėjūno, kiekvienas jo judesys buvo tiksliai koordinuotas, užtikrintas, keliantis baimę. Tačiau atėjūnas priešingai, šypsojos. Jis išsitraukė iš kišenės paprastų akmenukų, žiūrėdamas į juos ištarė kažką nesuprantama kalba ir švelniai papūtė. Akmenukai užsidegė, ir greit pradėjo akinančiai švytėti. Nepažystamasis sviedė juos į sparčiai artėjantį žudiką. Žudikas padarė kelėtą staigių judesių, ketindamas išvengti jų, tačiau akmenukai, tarsi išalkę šunys, pajutę aukos kvapą, pakeitė trajektoriją, ir smigo tiesiai į jo kūną. Pasklido svylančios mėsos kvapas, o žudiko veidą iškreipė nežmoniškas skausmas. Atrodė, kad akmenukai, lyg gyvi padarai, judėjo po jo kūną ir degino jį iš vidaus. Atėjūnas atliko nedidelį judesį ranka, ir žudiko kūnas, tiksliau tai kas iš jo liko, sprogo, išbarstydamas pelenus po stovyklavietę...