Pasaka 39

39. Valdovės rūmai

Požemio karalystė buvo kitokesnė už žemiškąją, iš kurios jie buvo atvykę, bet jie buvo užsiėmę kitais dalykais.
              Rūmų viduje žmonių dar nebuvo. Žiūrėdami pro langą jie matė — didelės salės vidury stovi tarsi koks altorius ir puikavosi tarsi pieštas, tarsi molio lipdytas ir įrėmintas valdovės portretas. Jis buvo gyvas, nes kartas nuo karto mirksėdavo akys, užkrisdavo ant kaktos ir vėl tarsi vėjas nupūsdavo plaukų garbaną. Mantas su Juodžiu gerai įsižiūrėję pastebėjo — tai buvo visai ne plaukų garbana, o į ją panaši gyvatės galva.
                Prie altoriaus stovėjo paauksuota minkšta kėdė, virš jos stogelis. Žemiau prie altoriaus ant paaukštinimo suolai, o pačioje salėje — vidury suolai, o pakraščiuose — tarsi kokių rakandų prikrautos juodos priskretusios geldos. Salės sienos tviskėjo sidabru ir buvo išgražintos kenčiančių žmonių iššieptais veidais, šauksmui išžiotomis burnomis, kurios kartas nuo karto išsiviepdavo, susiraukšlėdavo ir vėl išsižiojusios kuriam laikui sustingdavo.
Devintą valandą į salę ir sceną prigužėjo žmonių. Lydima linksmų juokdarių ir pažų, bei saugoma ginkluotų kareivių, atsidarius šoninėms durims, iškilmingai įžengė požemio karalystės valdovė, Fimfa. Visi žmonės jai žemai nusilenkė. Paskui pro kitas šonines duris sargybiniai įvedė penkias merginas ir penkis vyrus. Juos visus nurengė, suguldė į pakraščiuose esančias geldas, pririšo ir tada prabilo požemio valdovė:
— Šiandien, kaip ir visada, nubausime vakar dienos nepaklusniuosius, kurie nusikalto mūsų įstatymams. Jie vakar ne tik prastai darbavosi, bet ir priešinosi mūsų įprastai tvarkai. Ana ištvirkėlė, — ji parodė ranka į gražaus ir liūdno veido mergaitę, kuri draskėsi pririšta vienoje geldoje, — išdrįso viešai įžeisti mane. Jai skiriu didžiausią bausmę — lėtą ir skausmingą mirtį. Tuoj pat įneškite mano didįjį išalkusį grifą ir, kad susirinkusiems būtų šiokių tokių pramogų, tegu pamažu nuo kojų pradeda ją lesti...
Kai įsakymas buvo įvykdytas, tada likusius pririštuosius valdovė įsakė nuplakti kietai suvytais, metalinių vielų rimbais. Vykstant egzekucijai, salėje grojo linksma muzika ir kiekvienas jos taktas buvo palydimas bizūno kirčiais. Grifas aštriu snapu pradėjo kapoti mergaitės kojas ir atplėšęs kąsnį po kąsnio tuoj pat rijo. Susirinkę salėje žmonės ne tik lankstėsi ir plojo valdovei bet, pasigirdus muzikai, iškėlė į viršų rankas ir pradėjo linksmai į taktą siūbuoti. Jiems nerūpėjo, kad šalia jų vaitoja plakamieji, rėkia grifo draskoma mergaitė...
— Aš negaliu žiūrėti į tą kraujais plūstančią auką, — sukuždėjo vos neašarodamas Mantas. — Žaliuk, reikia ją kaip nors išgelbėti...
— Pabandome, gal mums kas ir išeis...
Tada jie pasivertė mažomis muselėmis, per orlaidę įskrido vidun, tyliai nusileido ant mergaitės galvos. Žalis sukuždėjo burtažodį ir pirmiausia grifą pavertė vos bematoma dulkele, o mergaitę — vos įžiūrimu mažu mašaliuku. Abu sugriebė ir nusinešė prie orlaidės. Kai išlindo į lauką ir atsitūpė ant palangės, išgirdo — kažkuris besilinksminančių ir arčiau buvusių, sukliko ne savo balsu, ir valdovė, nulipusi nuo sosto priėjo prie geldos. Pamačiusi, kad ji tuščia, pagalvojo, kad išalkęs grifas ją jau sulesė, bet nesimatė nė vieno kankinės kaulelio, o ir paties paukščio niekur nebebuvo. Apsidairė, bet niekur nieko įtartino nepamatė. Nei ant žemės, nei ore nieko nebuvo. Tada ji, norėdama perspėti ir įbauginti gyventojus, vėl užlipo į sostą ir prabilo:
— Mūsų karalystėn atėjo didelė nelaimė ir dabar nebegalėsime nei laisvai gyventi, nei kaip norime tvarkytis. Mūsų vartų liūtai šįryt niekur nepabėgo, juos sunaikino kažkokie atėjūnai. Vargas jums, jei pakliūsite į jų nagus... Šiandien, mums visiems esant salėje, nesuprantamu būdu tie patys piktadariai išgelbėjo nusikaltėlę ir pavogė mano geriausiąjį grifą... Rytoj jie gali nusiaubti jau visą karalystę... Dėl to baikime šios dienos egzekucijas ir pradėkime ruoštis sunkiam karui...
Vėl visi pakėlė rankas į viršų, ir tarsi duodami priesaiką savo valdovei, suūžė, sujudėjo ir pradėjo skirstytis.
Išgelbėtoji mergaitė vis dejavo ir Žalis bijojo, kad ragana jos neišgirstų, ramino ją. Mantas negalėjo nė pažiūrėti į iki kaulo pralestą ir išdraskytą jos koją. Dabar jie visi trys susėdo ant šluotos ir nuskrido į sienos plyšį. Čia jie mergaitę sutvarstė ir ji, nuraminta stebuklingąja lazdele, netrukus užmigo.