Tai, ko niekada neturėjau.

Paėmiau į rankas draugo dovaną. Pigūs kvepaliukai. Spūstelėjau. Į vieną kaklo pusę. Į kitą. Į burną. Vee. Griaužia mažumėlę. Kaip ir nuoširdumas, beje. Spūstelėjau dar kartą. Padėjau galvą ant žemės.
Čia ką, pavasaris, skaitosi?
Švystelėjau tą griaužiantį kūno apkvepintoją dešinėn. Velniop, kaip dabar man patinka sakyti.
Ir toliau dribinėjau ant tešlomis aplipusiois žemės.
- Peršalsi, durnele.
Ir prigulė šalia.  Pajutau tų pačių idiotiškų kvepaliukų tvaiką.
- Ką čia dirbi?
Nusukau galvą į kitą pusę, apsimetinėjau, kad ką tik grįžau iš planetos, kur visada reikėjo kalbėt. Paprasčiausiai dabar man be proto skauda liežuvį. Negaliu pražiot burnos. Jis nevaldomas... tas mano mėsos gabaliukas pririštas prie... kažkur iš gerklės. Neiškalbinga mergaitė, kaip močiutė pasakytų. Juk kojos irgi iš kažkur išaugusios.
- Ai.. nu ir gerai.
Atsistojo ir išėjo. Bet nepasiėmė savo kvepaliukų debesėlio.
Tai ką... jau aštuntas taip prieina, sulaukia, kol aš prisimenu savo negalią - kosmonautės profesiją - ir pabėga.
Ir taip visi iš eilės: jie, jos, gyvybė, kvėpavimas, balsas, klausa, žvilgsnis... ir galų gale jis - nedraugas mano... - nuoširdumas.