Šimtmetį nesiprausęs išminčius buvo apsėstas musių: jos zyzė virš išminčiaus galvos tarsi šventojo nimbas, tačiau išminčius jų nematė. Jis pasigardžiuodamas siurbė alų, kartkarčiais geraširdiškai apsidairydamas ir tyliai tviskėjo pasaulį perpratusio pajaco šypsena. Tąkart kažkodėl pagalvojau, kad išmokusi taip šypsotis, viską jau būčiau pasiekusi ir liktų tik nusižudyti... Nuo nikotino pageltęs išminčiaus smilius kas penkios minutės paliesdavo skaudantį smilkinį ir spustelėdavo melsvą po oda išsišovusią gyslelę. Išminčiaus akys palaimingai užsimerkdavo, tačiau skausmas grįždavo, o smilius vėl atsidurdavo ant stalo. Iki istorinės sentencijos apreiškimo dar buvo likę apytiksliai penkiolika minučių ir visą tą laiką jis kiurksojo tylomis, tik lūpas bjaurojo ta gaiži pajaciška šypsena. Virš išminčiaus galvos kabojo zyziantis nimbas, kampe dusliai mykė stimpantis katinas, du šešėliai springdami rypavo vienas ant kito peties... Išminčiaus smiliui trečią kartą paliečiant smilkinį, aš jau buvau įsitikinusi, kad užtektų tik nusičiaudėti ir visas tas vaizdas pavirstų tūkstančiu šukių. Tada išminčius tarė: “Bijoti beprasmiška, nes nėra pabaigos... ” Ir jo akys nušvito. Nušvito ir manosios. Tikrai nežinau kodėl, bet tąkart viskas pasirodė be galo paprasta, šviesu ir aišku: ir lipnūs staleliai, ir katinas, ir šešėliai, ir musės, ir aš...