Feja II

nupiešiu tau saulę ant kaktos
kuri sušildytų suskirdusius delnus
ir kvepėtų uogiene
mėlynių
ar tu mėgsti mėlynes?
atleisk, jei ne
tada saulytė kvepės avietėm
kaip prisirpęs rugpjūčio dangus
virš auksinių kviečių jūros
palinkus saulytė mano kaktoje
kartais noretų apkabinti tave
juk tau patinka aviečių kvapas, ar ne?

o kai naktis išaus
nupiešiu mėnulį
ir, ranka uždengus tavas akis,
išpiešiu žvaigždes
nekvepiančias
arba laisvas kaip vėjas,
kuris tylią naktį
pažadins tavo mintis
ištrykšti šaltiniu
mano pavargusioms akims...

kiekvieną rytą...
patiesiu vėsia antklodę
iš gėlių ir pievos
suvynioti tavo mažai širdžiai
ir neštis į išdegusį mišką

atleisk, negaliu atgaivinti
kryžiais virtusių medžių
galiu tik padovanoti kastuvėlį
nes pušys atauga...
na, dar ir obuolį
juk tu tiki stebuklingais obuoliais?

mažos kojytės
per medinį tiltą-mane
saulės zuikučiais...
čia ir dabar
septynios mandalos iš mėnulių
tavo sapnai