paminklas gyvenimui

aš nesu dievas bet tave sukursiu.
iš šimto skutimosi peiliukų po oda,
iš kraują geriančio uodo,
iš dabarties pelėsių,
iš ateities griuvėsių,
iš to kas kelią rodo

kraują geliančios pilnaties,
vilkų staugimo - jų giesmės,
šakų svyravimo be vėjo,
iš savo klaidų ir gėdos,
iš puvančių kūnų ir kvapo mėtos,
iš akmenų kuriais užmeto

pastatysiu kad niekam nekliudytų,
kur mano liūdesys užklysta,
kur dilgelės pražysta,
kur skausmas palaima virsta ir išdygsta...
stovėsi visas apkerpėjęs lyg antspaudas registracijos knygoj
su užrašu: IŠVYKO