Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Skiriu savo dar negimusiam draugui


PROLOGAS

Lyg tai rašyčiau aš. Žemas startas ir į priekį. Į paieškas. Jums jau nekyla klausimas, ko ieškau. Viskas užrašyta. Jei ne čia, tai kur nors kitur. Paieškokit. Viskas užrašyta, viskas perskaityta, viskas sugalvota. Žinau ir tai, kad nesutinkate su manimi. Visada juk yra kažkas tokio, ko dar niekas nėra išbandęs. Visada atsiranda vandens telkinys, kuriame dar niekas nesimaudė. Pasitaisau. Tikriausia ne taip pasakiau. Viskas atrasta, bet ne viską atradai tu. Kai atrandi [nors jau ir atrastą daiktą] naują subjektą [naują tik tau] jauti malonų jaudulį pilvo apačioje. Daugelis tai vadina drugeliais pilve. Juk visi žinote tą jausmą. Malonu. Norisi vis daugiau ir daugiau. Tiesa, tikriausia būna ir blogieji drugeliai. Gal būtent dėl jų mes darome tiek daug blogo kitiems? Bloga juk kitiems, o ne mums. Mums malonu. Malonu, kai drugeliai [nuostabūs, spalvoti, pasakiški] skraido kažkur mūsų viduje. Bet pagal įprastą gyvenimo tvarką yra ir išimčių. Būna taip, kad tik gerieji drugeliai drįsta išskleisti savo sparnus. Ar pažįstate tokių žmonių? Jie nuostabūs. Labai dėkoju [tikriausia likimui], kad jis man suteikė progą pažinti tokį žmogų. Neįtikėtina, bet kuo toliau tuo labiau aš žaviuosi Juste. Galiu pasakyti, kad vos pamatęs žmogų suprantu, ar jis geranoriškas, ar pikto linkintis. Pamatęs Justę – nesupratau nieko. Ji buvo šiek tiek blanki asmenybė, niekuo nekritusi į akį. Galbūt šiek tiek per daug akivaizdžiu naivumu [prie nepažįstamų žmonių], įdomia išvaizda ir tuo mažu lipduku ant kaktos. Net neįtariau, kad ji tokia nuostabi. Kaip tik dėl to aš vis dar jaučiuosi keistai. Bet čia norėjau rašyti ne apie tai. Tiesiog malonūs prisiminimai, kurių negalėjau vėl padėti į mažą medinę spintelę su mažais stalčiukais, užplūdo mano kūną. Taip, tai tie patys stalčiai, į kuriuos mes dedame nuomones apie sutiktus žmones. Ir ta pati spintelė, kurios daugelis iš mūsų [sąmoningai arba ne] taip norime atsikratyti. Tik man atrodo, kad aš jos atsikratyti nenorėjau. Ji man visai patiko. Patiko todėl, kad dažniausia mano nuomonės ilsėdavosi teisinguose stalčiuose. Tačiau buvo vienas žmogus, kuris išmokė mane nebenaudoti jų. Kodėl sakau buvo? Juk ir dabar yra. Ji sakė, kad negalima susidaryti nuomonės vien kažką girdėjus apie žmogų. Negalima dėti jo į spintelę net nepamačius ir nepabendravus. Prisipažinsiu – aš būtent taip ir darydavau. Ji išmokė mane ir kitų dalykų. Išmokė mane šypsotis ir kalbėti, išmokė juoktis. Tai nuostabus žmogus. Esu dėkingas jai už daugelį dalykų. Galiu drąsiai pasakyti, kad esu dėkingas už save tokį, koks esu dabar. Tiesa, iš pradžių ji [tiksliau nuomonė apie ją] taip pat ilsėjosi viename iš spintelės stalčių. Ir visai nekeista, jog teisingame. Šiuo atveju aš vėl neklydau. Būtent dėl teisingų pasirinkimų dažniausia mes ir nenorime atsikratyti tam tikrų žalingų įpročių. Nors jie kartais ir labai kenkia. Vėl apie ją. Ji paprasta. Tiesiog paprastumo įsikūnijimas. Niekada nebūčiau pasakęs, kad Rūta slepia savyje tiek gėrio ir noro padėti. Paprasčiausias žmogutis, kartais [o netgi ir labai dažnai] padaro didžiausius ir nuostabiausius dalykus. Džiaugiuosi sutikęs ją. Ne kartą jai dėkojau. Sakiau ačiū, kurio ji nenori girdėti. Žmonės, darantys kitiems gera iš širdies, dažniausia nepriima dėkingumo žodžių. Jiems paprasčiausia užtenka, kad mes nusišypsome, kad mes tikime ir pasitikime jais. Žinau šitą jausmą. Jis toks pat nuostabus kaip ir drugeliai pilve, kaip ir dar vienas keistas jausmas [daugiau reiškinys, negu jausmas] – prieraišaus šunelio sindromas. Galėčiau tai pavadinti ir paprastesniu ir visiems lengviau suprantamu žodžiu. Tai tiesiog meilė [bent jau man taip buvo]. Juk mes kiekvienas norime turėti tokį žmogų, kurį galėtume mylėti. Trokštame, bet ne visada surandame. Kažkada aš buvau suradęs tokį žmogų. O gal ji mane surado? Nesvarbu. Svarbiausia, kad iš jos ir išmokau mylėti, tapti „prisirišusiu“. Gaila, kad tai per vėlai supratau. Taip, kaip Ignė mane išmokė mylėti ir atsiduoti kitam žmogui, lygiai taip pat ji išmokė neapkęsti, nepasitikėti ir neprisileisti nieko artyn. Tai žmogus [kaip dabar suprantu], iš kurio tikriausia išmokau daugiausia. Kartais atrodo, kad jau per ilgai kankinuosi dėl jos. Kad per ilgai ir po laiko vis dar myliu ją. Meilė, vaidyba, neapykanta, melas, malonus skausmas, ašaros, panieka – visa tai iš jos. Iš tiesų esu labai dėkingas už tai. Ir tai tik dar kartą patvirtina, kad išore paprasti žmonės sugeba išmokyti mus visko, ko gali prireikti mūsų ilgame gyvenimo kelyje. Tik prisimink, kad kiekvienas iš mūsų gali būti tiek mokytojas, tiek mokinys. Tačiau tai kiekvienas suprantame skirtingu laiku. Aš stengiuosi visada būti mokiniu. Mokausi iš vaikų, suaugusių, draugų, gyvūnų, medžių, saulės, mėnulio. Mokausi netgi iš žolės. Iš tylos. Juk visi patvirtins, kad iš visko, kas mus supa, galima kažko išmokti. Nė vienas iš mūsų nėra tobulas. Netgi pačioje gamtoje nėra tobulų dalyku. Saulė netobula, nes ji nemato savo dėmių. Iš jos mokomės, kad pirmiausia reikia pažiūrėti į save. Kad vėliau galėtum drąsiai išreikšti nuomonę apie kitą žmogų. Nors, žinoma, galima pasakyti ir kitaip: aš esu tobulas ir nepakartojamas. Tik tada nepamirškite paminėti: kaip ir visi kiti. Kas mus padaro panašiais? Pirmiausia baimės. Juk daugelis bijo panašių dalykų, juk visi elgiasi tarsi susitarę, tarsi pagal kažkokius, kažkieno nustatytus stereotipus. Daugelis žmonių nori maištauti. Nori laužyti stereotipus, elgtis kitaip, galvoti kitaip. Bet taip elgtis ar galvoti jau nebeįmanoma. Padarai kažką netikėto ir staiga sužinai, kad lygiai taip pat pasielgė tavo geriausias draugas. Sugalvoti kažką naujo jau taip pat nebesugebame. Galbūt netikėtai ir ekstravagantiškai elgiamės [mums atrodo, kad šokiruojančiai] tik savo draugų rate. Apskritai mes kartojame jau kažkieno atliktą judesį ar pakartojame jau kažkieno ištartus žodžius. Ir šiais laikais tai tapo įprastu reiškiniu, ir kažkodėl daugelis tai priima kaip absoliučiai naujas ir negirdėtas mintis. Nors iš tiesų tai būna tiesiog niekieno neišpuoselėta gera sena idėja. Visi mes tokie ir visi mes vieni kitiems priimtini. Atrodo, daugelis iš iš mūsų nesivaiko mados, bet esame tokie madingi, kad net koktu. Atrodo, kad tik mums vieniems yra liūdna ir mes vieninteliai jaučiamės vieniši, bet kai apsidairai ir atidžiau įsižiūri – pastebi, kad kas antro širdyje slypi vienatvė ir liūdesys. Tas liūdesys [kaip ir kiekvienas žmogus] turi skirtingus veidus bei vardus. Ir kaip malonu sutikti žmogų panašų į save, o gal net ir tokiu pačiu vardu. Tačiau žinome ir tai, kad visada gera sutikti žmogų, kuris seniai jau pamiršo savo liūdną liūdesį [nors tikriausia tik paslėpė jį]. Malonu vėl išmokti dainuoti, šypsotis, nerūpestingai bėgioti gatvėmis, taškytis po balas ir tiesiog džiaugtis menkniekiais. Ir tokių žmonių mes ieškome. Ieškojau ir aš. Ieškojau iki tada, kol praradau savo mažąją dukrelę, žmoną, darbą, tėvus, o galiausiai draugus ir namus. Likau vienas su vieninteliu pasirinkimu rankose. Pasirinkimu, kurio kažkada taip bijojau ir kaip tik galėdamas ilgiau vengiau. Pasirinkimu, kurio niekam nelinkėčiau. Dabar tik tikiuosi, kad visos tos pamokos, kurias išmokau, padės man bent jau startuoti. Nes juk be starto mes niekas. Be pirmojo postūmio mes niekaip negalime pajudėti. Taip ir liktume vienoje vietoje, jei kas nors iš šalies [gal ir nesąmoningai] nepastūmėtų mūsų. Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad per tuos metus išmokau labai daug. Daug naudingų dalykų, kurie man turi padėti įgyvendinti mano pasirinkimą visu 100%. Aš jau nebenoriu kristi dar giliau. Noriu, kad dabar galėčiau plaukioti vienoje vietoje. Būtent plaukioti, o ne skęsti. Kilti aukštyn jau nesitikiu. Priimtas sprendimas paverčia mane vienišu keleiviu, kovotoju, ieškotoju, prarastų žemių atradėju. Ką išmokau privers mane kovoti, bet to neužteks. Reiks ir vėl mokytis, kad sugebėčiau išlikti. Vėl gimstu iš naujo. Gimiau vienas ir dabar vėl likau visiškai vienas. Net neįsivaizduoju, ar ilgam. Net neįsivaizduoju, ar pasirinkimas teisingas. Net neįsivaizduoju, ar mane suprasite teisingai. Reiks išmokti į tai nereaguoti. Tai paprasta. Būdamas vienas nesistengi kažkam įtikti, prieš kažką pasirodyti. Tiesa, aš stengsiuosi įtikti pasauliui ir pasirodyti prieš likimą.
Pasiimu tušinuką, seną paltą, sunkius batus, skustuvą, tris metrus virvės, popieriaus ir iškeliauju i paskutinę savo kelionę. Kelionę, kurios pabaiga bus nuspalvinta raudonai.


PASIRINKIMAS

– Tu valkata.
  Ir šitie žodžiai sminga man giliai į širdį. Kasdien juos girdžiu, tačiau kiekvieną kartą jie skamba vis skaudžiau. Taip, aš pasirinkau tokį kelią. Valkatauti. Bet juk kiekvieną žmogų galima taip pavadinti. Tik skirtumas tas, kad yra išoriniai ir vidiniai valkatos. Šiuo metu aš jaučiuosi ir toks, ir toks. Nuskurdau viduje [nors tai nepastebima iš karto] ir išorėje [tai akivaizdu]. Tiesa mano vidus nuskurdo ne taip jau smarkiai. Tiesiog mirė keletas jausmų. Bet ir juos pakeitė kiti. Mirė meilė. Ją pakeitė neapykanta. Mirė prieraišumas. Jį pakeitė nepastovumas ir lengvabūdiškumas. Mirė ir bailus naivumas pakeistas besąlygiškos drąsos. Taip pasikeisti privertė gyvenimas. Jei nebūčiau priėmęs šio pasiūlymo, turėčiau dar vieną išeitį. Galėčiau panaudoti skustuvą arba virvę. Bet to nedarysiu. Geriau valkatausiu ir stengsiuosi išlikti nei pasidarysiu sau galą.
– Tu valkata.
Ir dar viena strėlė paleista į mano kūną. Tą patį susenusį [ne pagal laiką], prakaituotą ir išvargusį kūną. Bet man tai jau tapo natūralu. Kitaip būti negali. Dabar jau negaliu pasiduoti. Turiu naujus namus [tai visas pasaulis]. Dangus yra mano stogas, žolė – persiškas kilimas, akmuo – minkščiausia kėdė. Galbūt tavo šlapimas yra mano troškulio žudikas. Man tai nesvarbu. Svarbiausia – išgyventi. Svarbiausia nenuskęsti. O būtent dabar tai padaryti lengviausia. Tik akimirką sudvejok, nusisuk ir tu jau užkastas giliai po žeme. Nė dienos be kovos. Bet juk taip pat kovoja kiekvienas. Nesvarbu ar tai susmirdęs valkata ar kvepiantis turtuolis. Tik tos kovos skirtingos. Skirtingos tiek daug, kiek ir panašios. Pigi ir brangi kova dėl išlikimo.
– Tu valkata.
Ir mano žingsniai sulėtėja. Sunkios maisto paieškos dar labiau vargina. O ateinančios dienos planavimas visiškai nutrūksta. Tik nesakykite, kad gyvenate šia diena. Taip nebūna. Kiekvieno iš mūsų galva prikišta įvairiausių planų. Aš planuoju rytojų. Daugiau planuoti bijau. Bet žinau, kad dėl rytojaus galiu būti garantuotas. Suprantu, kad mano planai menkesni. Rytoj turiu vėl ieškoti maisto bei pinigų. Vis sunkiau rasti vietą, kur žmonės duoda daugiau šlamančių. Planuoju, kur eisiu, ką darysiu. Jums tikriausia jau iškilo keletas klausimų. Atsakau tiems, kurie galvoja, kad rytojus niekada neateis. Deja, jis gyvena ir egzistuoja tik mūsų galvoje, mūsų susitarimuose, mūsų planuose. Ir atsakau tiems, kurie nežino, kodėl aš nedirbu. Yra keletas priežasčių. Tiek pat banalių, kiek ir labai svarbių. Pirmiausia – neturiu noro. O juk kaip tik noras vaidina patį didžiausią vaidmenį mūsų gyvenime. Neturėdamas noro gali net nepradėti siekti savo tikslų. Antra – nebeturiu draugų. Draugų, kurie man padėtų. O juk kiekvienas žinote, kaip sunku be pagalbos kažką padaryti. Visada [kaip jau minėjau] reikia to pradinio postūmio. Trečia – neturiu netgi normalių rūbų, su kuriais galėčiau pasirodyti jums priimtinoje visuomenėje. Dėl to man skaudžiausia. Purvinu vidumi mes vaikštome gatvėmis ir į mus niekas nekreipia dėmesio. Išeik į gatvę purvinu kūnu ar drabužiais ir iš karto susilauksi keleto palydimų žvilgsnių.
– Tu valkata.
Ir mano akys sudrėksta, čia pat iškyla noras tapti plėšriu žvėrimi. Tada pajuntu baimę. Baimę susidurti su dar stipresniu žvėrimi. Jau ne kartą teko nukentėti ir sprukti. Tada turėjau kur pasislėpti. O kur pasislėpčiau dabar? Kol kas niekur. Todėl ir bijau. Bijau prarasti tai, ko neturiu. Kvaila. Juk visko prarasti neįmanoma. Vis tiek kažkas lieka. Galiausia lieki pats su savimi. Lieka pats galingiausias ginklas – tu pats. Tik ne visi tai sugeba įvertinti, o juo labiau ne kiekvienas moka tuo naudotis. Aš šito išmokau iš Rūtos. Galbūt neišmokau. Tiesiog ji man padėjo tai atrasti savyje. Tačiau ji išmokė mane knaisiotis savo viduje. O ten radau daugybę nuostabių dalykų. Būtent nuostabių. Visus savo bjaurius įpročius jau buvau išnagrinėjęs labai smulkiai.
– Tu valkata.
Ir lieka tik mažytė panieka. Keistas žvilgsnis kupinas nesupratimo ir nežinomybės. Taip žiūrime į žmogų, kuris nori mus įskaudinti arba į tą, kuris tai jau padarė. Taip žiūri į gyvūną, kuris tyko tave suėsti gyvą. Taip žiūrime į savo priešus. Kaip tik tada ir gimsta baimė. Baimė nukentėti, baimė prarasti savitvardą, baimė likti nesuprastam. Tai jau sakiau, bet pakartosiu dar kartą. Todėl, kad man tai svarbu. Šitie žodžiai: „Juk mes visi bijome panašių dalykų, bet niekaip nesugebame susieiti į vieną vietą ir kovoti kartu. Kuo mūsų daugiau, tuo lengviau įveiktume savo baimes. O gal tiesiog nėra noro priešintis? Netiesa. Niekas nenori gyventi viename kūne su savo košmarais“, man labai daug reiškia. Ne kartą bandžiau kalbėtis su savo buvusiais draugais apie baimes. Ir jie visi išvardino labai panašius košmarus. Nuo elementariausios baimės vorams iki sudėtingos baimės [ne tiek sudėtingos, kiek truputį keistos] mirti. Norite paklausti, kodėl keistos. Mirti bijome dažniausiai dėl to, kad kažko nenuveikėme, kažko nepadarėme. Kvaila. Kvaila bijoti užversti kojas kažko neatlikus. Juk tai natūralu. Anksčiau ar vėliau mes vis tiek visi mirsime. O jei jau mirei anksčiau, reiškia likimas [ar dar kas nors] labai ant tavęs supyko. Ir čia gali kaltinti tik save. Net nesvajok visą kaltę suversti kitam žmogui, nors jis ir būtų prisidėjęs prie tavo nesėkmės. Jo prisidėjimą irgi prisišaukei tu pats. Sužinojau tai, kai praradau žmogų, kurį mylėjau. Tą patį žmogų, kuris išmokė mane mylėti ir neapkęsti. Išmokė bijoti ir nugalėti baimę. Kai praradau Ignę supratau, kad dėl to kaltas aš pats [deja, tai ne iš karto atėjo man į galvą], nors ir labai norėjau kaltinti ją. Daugelis iš mūsų dažniausia žiūri į arčiausia savęs esantį žmogų. Kaltina jį dėl visų savo nelaimių, ieško jame savo ydų. Drąsiai įvardina jas, peikia ir niekada nepastebi, kad pats elgiasi lygiai taip pat, kad pats daro tas pačias klaidas. Ir taip kiekvieną dieną kiekvienas žmogus gyvena su tuo susitaikydamas. Sakote, ne? Būna kovotojų. Kovotojų, kurie seka kažkieno pėdomis ir kovoja prieš vėjo malūnus. Tokių daug. Ir nė vienas nepasimoko. Nė vienas nenori būti nugalėtas, nenori nusileisti. Ir daugelis vis dar nesupranta, kad ne visada kovodamas gali nukeliauti tolimesnį kelią. Kartais pasiduoti reiškia laimėti laiko.
– Tu valkata.
Ir aš šypsausi. Šypsausi naivia, vaikiška šypsena. Ji gražiausia. Nuostabus tyrumas sklinda iš manęs. Absoliutus atsipalaidavimas, pasitikėjimas žmonėmis, saugumo jausmas, maloni priklausomybė. Manyje vėl pabunda kūdikis. Šį kartą benamis, purvinas ir alkanas kūdikis. Bet akys nuostabiai tyros. Jos dar nepavargusios, neišalkusios ir dar nespėjo susipurvinti. Pažįstu vienintelį tokį žmogų, kuris gali taip atrodyti. Ji visada taip atrodo, o man reikia stengtis. Tikiu, tokių yra daugiau, bet, deja, tik ją vieną pažįstu. Kaip tik iš Justės ir išmokau vaikiškumo. Esu be galo dėkingas jai. Didžiausia dovana mylimam žmogui – šypsena. Vaikiška šypsena. Tokia tikra, natūrali ir be piktų kėslų. Visada malonu išvysti tokią šypseną prieš akis. Visada malonu ją dovanoti. Juk tiek nedaug pastangų tam reikia. Ir visgi kaip dažnai mes tiesiog tingime padovanoti šypseną, kuri galbūt praskaidrintų kam nors visą dieną. O aš norėčiau būti burtininkas. Iš tiesų, toks ir esu. Esu, nes sugebu priversti žmones šypsotis. Mano stebuklai maži, bet žmonės šypsosi. Tam daug pastangų nereikia, o visgi tai labai malonu. Pabandyk. Išmokau ir kitą dalyką. „Kai nieko nebelieka – šypsokis” – kartodavo Ignė. Ir tai man pasirodė labai panašu į tiesą. Ne kartą, kai būdavo labai sunku, tiesiog nusišypsodavau. Nesvarbu ar nuoširdžiai, ar naiviai, ar sarkastiškai, ar ironiškai. Svarbiausia išprievartauti save ir prisiversti nusišypsoti. Todėl ir šiandien, netekęs tiek daug ir tikriausiai atradęs [jei dar neatradau, tikrai atrasiu] dar daugiau, jaučiuosi laimingas, nes sugebu nusišypsoti, sugebu mokytis, sugebu pripažinti savo klaidas. Ir dar išmoksiu, nes esu teisingame kelyje. Jis sunkus, bet eiti privalau. Toks mano pasirinkimas. Apsisukti ir grįžti atgal – negaliu. Tokios teisės man niekas nesuteikė. Ir negalėjo suteikti. Tik aš pats. O aš to paprasčiausia nenoriu. Atsistoju, nusišypsau, nuvalau dulkes nuo savo palto, patikrinu, ar visi daiktai vietoje, ir iškeliauju. Einu ieškoti vietos nakvynei. Einu pasitikti nakties ir laukti vis dar neskubančio ryto.
– O tu vis tiek valkata.

DIENA

Vėl išaušo tamsus ir apsiniaukęs rytas. Paskutinė cigaretė liūdnai guli sudrėkusiame pakelyje. Permirkęs mano gultas jau nebenaudingas. Šalta drėgmė smelkiasi į kūną. O galva kupina visokiausių planų. Nekenčiu lietaus. Jis verčia mane ieškoti naujų namų. O tai užtrunka keletą valandų. Laiko neskaičiuoju. Nebeturiu kur skubėti. Dabar tik galiu stebėti skubančius žmones. Skubančius į darbą, į pasimatymą, į audringą vakarėlį. Stebiu juos ir galiu tik prisiminti, jog ir aš kažkada taip skubėdavau. Dabar jau nugalėjau laiką. Jis man neegzistuoja. Neegzistuoja, bet kažkodėl būna akimirkų kai jis pasidaro labai svarbus. Aš niekur neskubu, bet visada privalau kažkur suspėti. Kaip ir visi mes. Anksčiau ar vėliau vis tiek kažkur pavėluojame, kažko nespėjame padaryti. Ir tik tada pajaučiame laiko egzistavimą, laiko nepriklausomumą nuo mūsų. Ką tik sakiau, kad laiko neskaičiuoju, kad jis man neegzistuoja, kad jį nugalėjau. Klydau. Jauna mergina galiausia supranta nespėjusi pasinaudoti vaikystės teikiamais malonumais, pagyvenusi moteris supranta, kad jau nebespės pagimdyti vaikų. Visi mes nors akimirkai norime sugrįžti atgal.
Turiu skubėti. Ankstų rytą [kol dar visi miega] lengviausia susirasti naujus namus. Vėliau to padaryti nebeįmanoma. Taip, įmanoma, bet tai padaryti daug sunkiau ir tai gali būti nebe mano jėgoms. Todėl turiu skubėti. Turiu skubėti, nes antrą naktį nenoriu miegoti ant šlapios žemės. Taigi pasuku turtingų žmonių kvartalo link. Mano ramiam miegui tinka šaldytuvo dėžė. Jos ir ieškau. Aš jaučiu, kad vakar kažkas nusipirko šaldytuvą. Taip turi būti. Tai šios dienos mano tikėjimas. Čia naujai pastatytas kvartalas. Čia visi laimingi ką tik nusipirkę ramią vietelę ramiam gyvenimui. Aš prisimenu save. Juk ir aš kažkada lygiai taip pat jaučiausi. Jaučiau tą malonų jaudulį širdyje. Kiekvienas naujas pirkinys man atnešdavo begalinį džiaugsmą. To tikriausia nebepajusiu. Pajusiu jaudulį, bet jis skirsis nuo ankstesniojo. Mano pasirinkimas neleis, kad dabartinis jaudulys būtų adekvatus praėjusiam. Dabar galėsiu tik stebėti laimingus žmones ir atimti iš jų dalelę džiaugsmo. Bet dėl to aš neliūdžiu. Dabar panašų [jokiu būdu ne tokį patį] džiaugsmą man sukelia kiti [paprastesni] dalykai. Džiaugsmą sukels naujos šaldytuvo dėžės radybos. Jau dabar žinau, kad rasiu ją. Jei taip negalvočiau – nesugebėčiau išgyventi. Privalau tikėti savo jėgomis, privalau tikėti savo mažyte laime. Visiems žinomi žodžiai: „Kuo tikėsi, tas ir bus. “ Aš tikiu jais. O visi kiti gali pasirinkti – tikėti, ar ne. Kiekvienas iš mūsų turi teisę pasirinkti. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kokie įvykiai mus aplankys. Nesvarbu, geri tai įvykiai ar blogi – viską prisišaukiame patys. Aš nieko nekaltinu dėl to, kas dabar esu. Pats pasirinkau savo kelią. Pats prisišaukiau nelaimes ir netektis. Bet iš visų mane užpuolusių blogybių aš kažko išmokau. Daug praradęs aš paprasčiausia išmokau mažiau norėti. Nudegęs aš supratau, kad ten rankų kišti negalima. Štai tokie [panašūs į šiuos] buvo Rūtos žodžiai. Ne ji juos sugalvojo, bet pirmą kartą juos išgirdau būtent iš jos lūpų. Tai buvo jos pamoka man. Ir tik dabar pastebiu kokie teisingi tai žodžiai, ir tik dabar pradedu džiaugtis savimi, kad juos prisiminiau.
Ir suradau. Dviejų metrų „INDESIT“ šaldytuvo dėžė. Puiki, nesulankstyta ir kol kas nespėjusi sušlapti. Mano naujieji namai. Galbūt tiksliau, tai – naujoji mano lova. Ir iš karto mane užplūdo natūralus džiaugsmas ir keistokas pavydas. Iš karto mintyse gimė vaizdai. Vaizdai, kaip aš atidarau tą nuostabų šaldytuvą. Valgau. Valgau iki soties. Tokiomis mintimis ir vaizdais priverčiu kentėti skrandį. Vien nuo minčių nesugebu pavalgyti. Pasidarė tik dar blogiau. Bet ir tai ištversiu. Atrasiu šiukšlių dėžėje mažytį maisto gabalėlį, nusišypsosiu ir nuraminsiu skrandį. Viskas bus gerai. Vėl mintyse skamba Agnės žodžiai. Tarsi ji juos man sakytų šią akimirką. Sakytų ir šypsotųsi. Jos balsas, jos žodžiai ir jos juokas man įstrigo amžiams. Galbūt dėl to, kad mes labai panašūs. Galbūt dėl šio panašumo ir įsimylėjau ją. Įsimylėjau tą, kurios negaliu gauti. Taip man atsitikdavo labai dažnai. Taip atsitinka daugeliui. Juk dažniausia norime to, ko neturime ir negalime gauti. O kai gauname, pasirodo, kad tai nebe taip reikalinga, kaip atrodė, kol to neturėjome. Taip ir skaudiname žmones net nepagalvoję apie juos. Būtent tokiais atvejais, kai reikėtų žiūrėti į kitus, mes visa savo esybe atsigręžiame tik į save. Taip, mes visi esame nepataisomi savanaudžiai. Ir man labai gaila, kad tik nedaugelis apie tai susimąsto.
O saulė jau zenite. Ten, kur ji matoma geriausiai. O galbūt kaip tik ten, kur jos niekas nepastebi, kaip tik ten, kur į ją niekas nežiūri. Mes labai retai pastebime tą, kas virš mūsų. Dažniausia einame nuleidę galvas arba žiūrėdami tik į priekį. Ar pastebėjote kiek nuostabių stogų yra Vilniuje? Ir tik naktį prisimename, kad galima žiūrėti ir į viršų. Atsigulame ant nugaros ir stebime niekad nesikeičiančias baltas lubas. Ir kartojame, koks nuostabus, baltas kambario dangus. Geriausiu atveju stebime žvaigždes ir negailestingai laukiame, kada nors viena iš jų nukris. Kažkodėl tik tada daugelis prisimena, kad ir jie turi svajonių, lūkesčių. Visą dieną žiūrime į priekį, rūpinamės rytojumi, ieškome naujovių ir tik vėlyvą vakarą aplankome liūdnas svajones. Pabandykite įsivaizduoti, kad jūsų svajonės – gyvas, žeme vaikščiojantis žmogus. Ir įsivaizduokite kaip jam liūdna. O gal atvirkščiai? Juk kaip tik vakare mums būna liūdniausia. Atsigulame į lovą [ypač jei šalia tavęs nieko nėra], aplankome savo svajones ir tik tada suprantame, kokie mes vieniši ir kaip vis dėlto mums liūdna. Ne. Neatvirkščiai. Visą dieną paliktos svajonės liūdi. Liūdesys gimdo liūdesį. Liūdnos svajonės verčia liūdėti tave. O juk taip paprasta nors kelis kartus per dieną pasvajoti, pamaitinti ir prižiūrėti savo svajonę. Anksčiau jomis nesirūpindavau. Dabar žinau, kodėl tiek daug svajonių neišsipildė. Elementariausiai jas pamiršdavau. Daugiau tokios klaidos nedarysiu. Dar viena pamoka išmokta.
Čia pasilikti negaliu. Per daug brangūs žmonės, per daug brangi žolė, netgi oras čia atrodo per brangus valkatai. Todėl imu savo dėžę ir einu ieškoti prieglobsčio po dangumi. Dar nesugalvojau, kokia vieta man patiktų, nesugalvojau, kur einu, svarbiausia, kad žinau, jog einu savo tikslo link. Kai žinai tikslą, kryptį ir kelią link jo surandi automatiškai. Tada tampi tarsi marionetė. Kažkas tampo tave už virvučių ir parodo, kur reikia eiti [tiksliau nuveda ten]. Taip ir aš dabar pasitikiu kažkuo, kas man turi parodyti, kur aš gyvensiu.
Padedu dėžę. Apkloju ją skudurais. Apsižvalgau. Niekas nematė. Niekas niekada čia nekėlė ir nekels kojos. Per daug pavojinga. O ekstremalus gyvenimas man patinka. Atrodo, kad šitie griuvėsiai sukurti kaip tik man. Čia suradau ir pirmuosius savo draugus. Žiurkės. Mieli padarai jei supranti, kad jų likimas toks pat, kaip ir mūsų. Knaisiotis po šiukšles. Turtingi žmonės, žmonės turintys namus, knaisiojasi po savo prisiminimų šiukšlyną, aš – valkata – knaisiojuosi po jūsų buitines atliekas. Skirtumas, žinoma, yra, bet, kaip minėjau, mes visi esame žmonės, gyvenantys šiukšlėse.
Palieku savo naująją landynę. Pagaliau suradau savo saugų kampelį. Prieglobstį. Juk visiems mums jo taip reikia. Tada pasijaučiame saugūs [nes turime kur pasislėpti], nepriklausomi, pripažinti. Dabar taip jaučiuosi ir aš. Pagaliau nors truputis žinojimo, nors truputis garanto. Kaip tik jo šiuo metu man taip trūksta. Juk žinote, kaip nemalonu, kai tave kas nors išmuša iš vėžių, kai priverčia abejoti savo jėgomis.
Vaikštau jau pažįstamomis gatvėmis. Jomis vaikščiojau prieš tapdamas valkata, vaikštau ir dabar. Myliu šitas gatves, myliu šitą miestą. Nenorėčiau jo palikti. Bet labai dažnai atsitinka būtent priešingai mūsų norams. Bet kodėl? Juk sakiau, kad jei labai nori, viską gali pasiekti. Tad kodėl labai dažnai atsitinka būtent taip, kaip mes mažiausiai norime? Gal todėl, kad per anksti nuleidžiame rankas. Juk niekas nesako, kad pasiekti tikslą yra labai lengva. Kartais tenka labai sunkiai kovoti. Kovoti tiek su savimi, tiek su aplinka. O kadangi ne visi mes gimę kovotojais, todėl tiek daug nusivylusių ir nebetikinčių savo norų galia. Aš taip pat kartais suabejoju savo jėgomis, bet greitai vėl atgaunu norą kovoti. Nes žinau, jog tikėti privalau. Jei aš pats to nedarysiu, už mane to tikrai niekas neatliks. Juk vienas iš svarbiausių gyvenimo ramsčių ir yra tikėjimas. Tikime įvairiais dalykais. Tikime Dievu, jausmais, žmonėmis. Mes negalime būti įsitikinę, bet tikėti privalome. Kaip tik dėl jo labai dažnai ir nukenčiame, bet tai neturėtų sumažinti pasiryžimo. Jūs sakote, kad netikite niekuo? Gal netikite Dievu, mylima mergina [kai ji sako, jog myli jus], gal netikite tėvais [kai jie sako, kad šiąnakt grįš namo], netikite manimi [kai sakau, jog tikėjimas yra], bet visi mes daugiau ar mažiau tikime savimi. Einame gatve ir tikime, kad pasieksime tikslą, jog nueisime ten, kur reikia. Jūs sakote, kad tai jau skirtingi dalykai. O aš sakau, kad tai tik mažas tikėjimas. O juk nuo mažų dalykų viskas ir prasideda. Rūta man sakė, kad kiekvienas turi po mažą sėklytę. Kiekvieno pasirinkimas, kada ją pasodinti, puoselėti ir išauginti. Iš jos sužinojau, kada man buvo laikas pasodinti tą sėklytę. Dabar jau turiu daigelį su keletu lapelių, o pradžioje tai buvo pilkas vazonėlis su žemėmis. Norėjau jau išmesti jį. Nebenorėjau puoselėti savo augalo. Bet Rūta privertė mane jį saugoti. Dabar esu labai dėkingas jai, kad ji neleido man jo išmesti.
Visą dieną prasivalkiojęs gatvėmis, užsidirbęs lengvų pinigų [tiesiog radęs jų ar gavęs iš gerų žmonių] vakare grįžtu į tą vietą, kur numečiau savo dėžę, grįžtu į naujuosius savo namus. Jau spėjau įsimylėti šią vietą. Čia taip ramu ir gera. Galiu sau ramiai gulėti ir galvoti. Jei ištempsiu iki žiemos – tai tik tada reikės ieškotis naujo prieglobsčio. Liko penki mėnesiai. Labai daug laiko. Turiu dar daug ko išmokti ir dar daugiau dalykų išbandyti. Noriu kuo daugiau padaryti per šiuos mėnesius, nes po jų užmigsiu žiemos miegu. Tada nebegyvensiu, o tik egzistuosiu.
Atsigulu ir kol kas niekaip negaliu sumerkti akių ir užmigti. Per daug vienišų ir dar daugiau susipynusių minčių. Prisiminimai, dabartis bei ateitis neduoda man ramybės. Prisiminimai per daug skaudūs. Dabartis per daug žiauri, o ateitis per daug miglota. Vien tik nežinomybė. O būtent nežinomybė mus labiausia ir kankina. Nė vienas nemėgstame jos. Pykstame ant savęs, kad negalime kažko išsiaiškinti. Bet dėl to kaltas ir dar kažkas. Čia pat už nugaros Baimė šiepia savo baltus dantis. Nežinomybę gimdo baimė. Bijome kažko paklausti, bijome prieiti, bijome apkabinti, bijome priliesti. Būtent dėl to mūsų gyvenimas praranda daug spalvų. Ir dėl to galime vėl kaltinti tik save. Juk ne kažkas kitas, o būtent mes patys gimdome baimę. Patį kvailiausią ir stipriausią sutvėrimą mūsų ilgame gyvenime. Kodėl? O gal kartais tai kaip tik labai naudinga? Juk būtent baimė mus ne kartą išgelbėjo nuo rūpesčių. Juk būtent baimė padeda pabėgti, padeda išsisukti.  Galbūt nėra jau taip blogai, jog baimė mūsų nepalieka visą gyvenimą. Jūs sakote, kad nieko nebijote? Labai klystate. Argi nebijote prarasti savo kūdikio, argi nebijote kvailai pasirodyti prieš savo draugus, argi nebijote, kad lovoje jūs ne toks geras, kaip galvojate, argi nebijote netekti visko, ką per tiek laiko gavote, argi nebijote, kad jūsų niekas neįvertins ir nepripažins? Ir tai tik keletas baimių, kurios kankina mus visus. Baimių, kurios ir verčia mus saugotis ir neprarasti to, ką turime, ką branginame, ką mylime.
Verkiu. „Ir jeigu jūs verkiat – tai tegyvuoja ašaros“1. Skamba kažkokios dainos žodžiai. Taip, aš laimingas. Laimingas dėl to, kad esu. Turiu didžiausią turtą – save. Ir neketinu jo atsikratyti. Mano galvoje skambanti muzika mane nuramina. Jei negirdėčiau jos, tikriausia  jau seniai būčiau pasidaręs sau galą. Myliu muziką. Kiekviena daina man kažką reiškia, man kažką primena. „Tegu pasaulis eina po velnių“2 ir aš prisimenu Rūtelę, „Lights go out and I can't be saved”3 ir man prieš akis iškyla Rūta, „Bet aš matau, kaip tirpsta mano norai / Lyg bėgant trenktis į tave“4 ir prisiminimuose gimsta Gintė. Pirmieji „Ava Adore“5 akordai gimdo skausmą ir Ignės veidą manyje. Daugelis žmonių, kurie buvo susidūrę su manimi, šalia savo vardo gauna dainą. Jie to net nežino. Viskas gimsta mano mintyse ir kartais net ne iš karto. Galbūt todėl daugelis žmonių taip myli muziką. Išgirsti dainą ir mylimas žmogus iš naujo gimsta tavyje. Mylimas arba nekenčiamas. Man muzika yra visas gyvenimas. Liūdna – aš klausau muzikos. Linksma – taip pat ją girdžiu. Pagal nuotaiką pasirenki ir muziką. Kartais galiu drąsiai rėkti, kad muzika išgelbėjo mano gyvybę. Muzika gimdo jausmus. Kaip vėjas iš žarijų įžiebia ugnį, taip muzika gali prikelti meilę, sunaikinti liūdesį, pagimdyti neapykantą, nužudyti vidinį skausmą. Jūs sakote – nemėgstate muzikos? Jūs sakote – galite gyventi be jos? Bet jūsų smegenys apverčia viską aukštyn kojom. Kiekvienas garsas gali būti muzika. Durų girgždesys, primenantis mylimąjį – muzika jūsų ausims. Cypiantys mašinų stabdžiai, primenantys jūsų kūdikio mirtį – tai taip pat muzika. Įsimylėjėlių alsavimas, prabėgusios jaunystės atsiminimas – skaudi muzika jūsų širdžiai. Visas mūsų gyvenimas sudarytas iš garsų ir tam tikros muzikos. Norime mes to ar nenorime, bet ji mus lydi visur. Sukeldama meilę, skausmą, jaudulį, ilgesį. Kaip baimė, kaip muzika taip ir meilė mus lydi visą gyvenimą. Neatsiejama mūsų palydovė. Sakote, jūs nieko nemylite, sakote, jog tai skirtingi dalykai ir jų suderinti negalima? Nesutinku. Nieko nemylėti yra tiesiog neįmanoma ir daug kažką įrodinėti aš nematau tikslo. Priminsiu tik tai, kad meilė būna įvairių formų. Nebūtina tarp meilės ir sekso iškart dėti lygybės ženklą. Tai akivaizdi nelygybė. Meilė akivaizdžiai egzistuoja ir be sekso. Meilė buvo, yra ir bus, kad ir kaip kompiuterizuotųsi mūsų gyvenimas. Juk kiekvienas iš mūsų [sąmoningai ar nesąmoningai] [gal netgi dažniau nesąmoningai] jaučiame tą paprasčiausią prieraišaus šunelio sindromą. O suderinti meilę, baimę ir muziką yra labai paprasta. Su muzika mes dažniausia įsimylime [jei ne – tai kokia nors daina įvardina mūsų mylimą objektą ir visada primena jį]. Įsimylime ir bijome. Bijome prisipažinti, bijome, jog kitas žmogus nejaučia to paties. Mūsų gyvenimas toks sutvėrimas, kuriame dažniausia susiderina patys keisčiausi dalykai. Meilė ir neapykanta, skausmas ir džiaugsmas, ašaros ir juokas, juoda ir balta.
Užsimerkiu. Mintyse skamba „Geležinė širdis“6, atgyja prisiminimai apie Eglę. Dar vis negaliu užmigti. Dešinė ranka nuslysta žemyn. Tarsi nevaldomas objektas skverbiasi po rūbais, kol galiausiai užčiuopia jau sukietėjusį mano pimpalą. Tarsi jausdamas jos kūną šalia, glamonėdamas ją, skverbdamasis į slapčiausias jos vietas aš pradedu masturbuotis. Visa realybė paskęsta užmarštyje. Dabar tik aš ir ji. Aš tikras – ji išsvajota. Orgazmas. Užmerkiu akis ir užmiegu. „I'd like to watch you sleep at night, / to hear you breathe by my side”7. O naktį tikriausia ir vėl pabusiu. Ir išeisiu pasitikti nebūties. Tiesiog pabėgsiu.

1 Skylė „Atviras dangus“
2 Arbata „Linkėjimai Tau“
3 Coldplay „Clocks“
4 SH „Gal“
5 The Smashing Pumpkins „Ava Adore“
6 Andrius Mamontovas „Geležinė širdis“
7 Dido „All you want“

TIESA

Gili naktis. Sėdžiu ant žemės. Ant mano kojų sėdi Rūta apkabinusi mane savosiomis. Meilės ratas. Jokio sekso. Rūta mane guodžia. Aš ją apkabinu ir verkiu. Visi aplink mane linksminasi, o aš verkiu. Nežinau, kodėl, netgi nežinau, kiek laiko jau čia esu. Aplink pažįstami žmonės. Jie kažką švenčia. Aš kambaryje su Rūta. Dabar jau nebežinau, ar ji bando mane guosti, ar tik būna šalia. Kieme žmonės juokiasi, kažką kepa, geria. Kodėl aš verkiu? Kodėl šalia manęs Rūta? Staiga atvažiuoja didelė juoda mašina. Atpažįstu ją. Tai „Čaika“. Sėdu už vairo ir išvažiuoju. Greičiausia namo. Taip, aš Kupiškyje. Skambutis. Susitinku su Sima. Šnekam apie viską ir kartu apie nieką. Kabiname vienas kitam makaronus. Bučiuojamės, juokiamės, mylimės. Su ja buvo gera. Pasiimu motociklą. Važiuoju vingiuotu keliu. Per didelis greitis ir per daug staigūs posūkiai. Nesuvaldau motociklo ir lekiu tiesiai i griovį. Tolimesni dienos įvykiai išsitrynė. Atsipeikėjau tik po kelių dienų. Kažkodėl už sąmoningą mąstymą didesnis noras vėl sėstis ant motociklo. Likimas toks pat. Dar kartą jo nesuvaldau. Pilna galva visokiausių nuotrupų. Prabėgo dar kelios dienos. Jokios logikos. Aš vėl sėdu ant motociklo. Trečią kartą. Važiuoju siauručiu keliuku nuo Indubo ežero. Dideliu greičiu. Pravažiuoju sodus. Prasideda vingiuotas kelias. Padidinu greitį. Ir vėl po savimi išvystu Kupą ir pušų viršūnes. Krentu žemyn. Atsipeikėju po penkiolikos minučių. Nenusakomas skausmas kažkur skrandyje. Mano kūną beveik pusiau perkirto dujinės viryklės skarda, bet aš dar gyvas. Negaliu atsistoti. Kažkur girdžiu labai duslius balsus ir kūdikio verksmą. Būtent jis mane pažadino iš šio kraupaus sapno.
Spėju, kad dabar kažkur trys valandos nakties. Nebegaliu miegoti. Bijau sumerkti akis. Nebenoriu sapnuoti. Tik ne šiąnakt. Kur nors judėti taip pat trūksta jėgų. Šiandien laukia sunki diena šiukšlyne. Jaučiu, kad bus karšta. Likusias valandas [kol išauš] stengsiuosi sukaupti kantrybę ir ramybę. Vėl teks kankinti save. Kažkas mane išmokė mėgautis tuo. Nepamenu kas, bet esu jam [ar jai] dėkingas. Be to manau, kad greitai priprasiu prie tokio gyvenimo. Sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta. Bet čia pat iškyla Gintė su savo žodžiais: „O kas sako, kad pripratimas gerai? “ Niekas. Niekas nesako, kad tai gerai. Bet labai dažnai mes esame priversti priprasti. Jei nepriprantame, tada mes tampame kitokie, nei aplinka. O tokie dažniausia niekam nepatinka. Bolševikams nepatiko žmonės, kurie buvo protingesni už juos, kurie nesutiko su jų skleidžiama ideologija. Hitleriui, Musoliniui tokie žmonės taip pat nebuvo prie širdies. Sakysite, kad dabar kiti laikai. Žinoma. Tačiau ir dabar į išsišokėlius kartas nuo karto pasižiūrime kreiva akimi. Ir dabar, sėdėdamas gatvėje ir rašydamas, matau, kaip į mane žiūri praeiviai. Valkata – rašytojas. Galbūt aš šiek tiek kitoks, todėl automatiškai į save atkreipiu dėmesį. Taip pat ir jūs, besirinkdami į tik jums priimtinus klubus, tampate ne tokie, kaip visi. Skirtumas tik tas, kad šiais laikais gali dar ir pasigirti tuo [aišku ne visada], kad „aš KITOKS“. Kaip tik todėl aš dabar galiu ramiai būti išsišokėliu, nebijodamas, kad mane išveš į Sibirą ar uždarys į karcerį Vokietijos gilumoje.
Toks jausmas, kad atsikėliau, bet nepabudau. Tarsi tik dabar atsimerkė ir kažkokios kitos, vidinės akys. Tik dabar pastebėjau, kiek daug skubančių į darbą žmonių. Tik dabar pamačiau, kad saulė netoli zenito. Dar keletas valandų ir jau vidurdienis. Reikia skubėti. Jaučiu, kaip gimsta meilė ir kančia. Aš kankinuosi. Kankinuosi dėl meilės kūrybai. Taip, jūs supratote teisingai. Aš – valkata, netekęs visko, nieko neturintis ir šiukšlyne ieškantis ne maisto [ieškau, aišku, ir jo, bet maistas užima ne pagrindinę vietą mano paieškose], o išmestos kūrybos. Nežinau, ar patikėsite, ar ne, bet randu jos begales. Jaunų rašytojų milijonai. Rašo beveik kiekvienas. Vos ne kiekvienas per savo trumpą [o gal jau ilgą] gyvenimą yra parašęs bent jau mažą eilėraštuką. Parašęs ir išmetęs. Dažniausia taip ir būna. O būna todėl, kad bijome. Rašome, išliejame savo mintis ant balto lapo, dar kartą perskaitome ir išmetame bijodami, kad niekas iš to nepasijuoktų. Kvailai bijome parodyti pasauliui savo sugebėjimus, o bijome todėl, jog žinome, kad pasaulis klaikiai nesupratingas ir dažniausia juokiasi. Bijome, kad nesupras, o paaiškinti negalėsime. O aš nesijuokiu. Suradęs suglamžytą lapelį aš apsidžiaugiu. Kartais net jaučiuosi tarsi gavęs laišką iš seno draugo. Nes daugelyje jų būna autoriaus vardas ir data. Jaučiuosi tarsi kritikas, kuris tik giria. Neturiu teisės peikti.
Išlankstau ir skaitau. „Supjaustė.  Gal dar kartą viską perskaitysiu ir parašysiu naują eilėraštį. Aš gyvenu šiukšlių dėžėje, kurioje aš radau maisto. Skanaus. Laimėje ir nelaimėje, turte ir varge, džiaugsme ir liūdesyje, kol mirtis numirs. Mirtie, priglausk mane prie krūtinės. Sušildyk. Aš noriu priglusti prie tavęs. Myliu tave. Maitink savo kūdikį krūtimi. Tik nukelk debesis nuo mano kūno. Jie per sunkūs. Nepakeliu. Ir nepakelsiu. Niekada. Pirmą kartą myliu tą, kuri manęs neišduos. Mirtis. Mano mirtis. Pamazgų duobėje. Bet viskas, kas prasideda - baigiasi. O gal čia tai, kas negalioja man? Mirtis myli mane. Visada mylės. Juk mirtis negali numirti. Kaip gera jaustis pririštam. Turėti nors vieną žmogų visada šalia. Noriu apvemti savo sparnus, savo sielą. Per daug paprasta, kad sudėtingi žmonės suprastų. Sapnuoju. Viską dažau kitomis spalvomis ir priverčiu pasaulį juoktis. Maksimalizmas menkina mano dvasią kitų akyse, bet išaukština savosiose. Ar žinai, ko žmonės bijo? Mano maldos ir mano melo... “1. Vos kelias dienas pasiknisau šiukšlyne ir jau galiu atpažinti kelis autorius. Jau žinau, kuriose šiukšlėse jų ieškoti. Iš kūrybos galima labai daug pasakyti apie žmogų. Nesvarbu, ar jis tai, ką rašo, yra patyręs pats, ar tai tiesiog gimsta jo galvoje. Aišku, turiu ir mylimiausius savo autorius. O mylimiausi jie pirmiausia dėl to, kad šitoje mėšlo krūvoje jie palieka daugiausia savęs. Tikriausia jie labiausia nemyli savo kūrybos ir išmeta ją. Stengiuosi juos pažinti ir bandau įsivaizduoti, kaip jie atrodo realybėje, o ne savo kūryboje. Dažnai eidamas gatve dairausi ir tarsi ieškau jų. Galbūt ir surandu. Tik, žinoma, neprieinu ir nepaklausiu: „Tu Jovita? “, „Tu Ovidijus? “. Ir tikriausia niekada nepaklausiu. Baimė suklysti ir apsijuokti neleis man to padaryti. Taigi, dabar ką galiu daryti, tai tik įsivaizduoti, kaip atrodo ir ką jaučia Jovita ar Ovidijus.

„Geriu arbatą, kai badas skrandį varžo
Turiu kišenėje daugiausia tris centus
O noriu valgyti kaip Trojos arklys...
Nelemta! Šoksiu aš ant namo stogo Tango,
Tave ranka pastumsiu, oi atsiprašau, netyčia...
Pribėgu aš prie namo stogo krašto.
Žiūriu į žemę, mastau, kaip tik įmanoma greičiau...
Ar verta šokt žemyn dabar pačiam?
Bijau, skaudės! Velniukai rautų... nežinau, neklausk...
O musytės myli tavo kūną šiltą, o galiausia karštą.
Ot nereikia man dabar čia priekaištauti...
Feeeeeeeee ar effffffffff... ai dabar tikrai nebesvarbu...
Ane? Šaunuolė! Aš būtent taip ir pagalvojau
Tikrai? Jėga, mes gimėm po laiminga, ne! Tiksliau lemtingąja žvaigžde!
Aha... ir vėl ane? Tu neapsakoma jėga!
Tu nuostabi, tu paleistuvė… Mažut, parduoki dar vienam niekšeliui savo kūną!
Ir vėl tu sutinki? Juk tau sakiau, esi daugiau nei nuostabi…
Vis vien nuo bado pilvą raižo...
Hm... kišenėje turiu dabar daugiausia du centus!
Kur pamečiau dar vieną? Jis dingo, kai bridau basomis per pievą...
Tikrai? Ir tu tenai buvai? Sakai tą centą tu radai?
Gal nori dar dviejų? Nereikia? Na ir keistuolė tu esi!
Valdovas šaukia?
O tu nenori dabar pabūti su manim? Ilgai aš per dausas bridau, anapilio
Bedugnėn įsmukau... Jausmo, malonumo ieškau...
STAIGA TAVE APSIKABINAU!
Bet šalta... šiurpuliukai laksto... gal rankšluostį palikt? Zuikeli, nespėjau
Stumiant į rankas įbrukt
Nepyksti? Mažut, aš taip ir supratau...
Galiausia tu juk nuostabi!
Sakai centus palikt... na liuks! Paimk, o aš jau bėgsiu...
Pabučiuoju tavo kaktą, suleidžiu savo iltis tau į kaklą!
Tu neapsakomai gardi... gerai... iki.
Su meile, tavo nuostabi: @~“2

Galbūt jau žinau, kad Jovita labai uždaras žmogus, tikriausia su žmonėmis jai bendrauti geriau sekasi netiesiogiai [galbūt internetu ar telefonu]. Bet viskas keičiasi. O šiuo metu būtent iš čia ir kyla tas neapsakomai švelnus, moteriškas žiaurumas. Jaučiama netektis bei vidinis skausmas. Tačiau kartu atsiranda ir galbūt suvaidinta šypsena, sarkazmas. Ji turi daug paslapčių, paslapčių, kurias gali perskaityti ne kiekvienas. Kaip tik norėdami išsakyti savo paslaptis mes naudojame simbolius. Netiesiogiai stengiamės nusimesti paslaptis nuo savęs. Mes jas išmetame ir vėliau jau nesijaudiname – supras jas kas nors, ar ne. Panašiai elgiasi ir Jovita. Taip pat elgiasi ir Ovidijus. Tik jo aš kartais visiškai nesuprantu. Nesuprantu iš kur pas jį tiek žiaurumo. Jo kūryboje jaučiamas kažkoks gėris, bet tas gėris dažniausia parodomas per sarkazmo prizmę. Jaučiasi, kad tai turėtų būti geras žmogus. Tikriausia dėl to ir geras, kad visą savo pyktį išlieja baltame lape.
„Išnyksime, nes norime pasilikti. Nebandyk visko suprasti. Valkata, kuriam dar toli iki Antano Škėmos pusaklio ukrainiečio, nieko nesupranta. Paduok man braškę, padaryk mane mama, išprievartauk mane. Išprievartauk mane dar kartą. Aš tau įsakinėju. Perskaityk eilėraštį apie raudoną radiatorių ir sudėliok viską į savas vietas. Aklas veidas prisidegs paskutinę cigaretę ir išnyks dūmuose. Per mažai prievartos. Jam neužtenka sekso. Dešinė ranka vėl padės. Aukštyn, žemyn, stumti, traukti. Užeikite ir būsite palaiminti. Miręs dievas išklausys jūsų maldas. Neliesk kraujo rankomis – mirtimi pavirsi. Geriau viską sukramtyk trisdešimt šešis kartus ir išspjauk ant šaligatvio. Praeiviai pagalvoja, kad apsivėmei ir persižegnoja. Dievo pakalikai visada taip daro. Bet vėl išsitrauksiu cigaretę ir ne... ne... ne... nerūkysiu. Išgersiu stiklinę pieno. Juokingai atrodys visas pasaulis. Švilpk garsiai ir kurtinančiai – lengviau pasidarys. Geriau atiduok man savo kūną, aš tau atiduosiu savąjį. Noriu kažką pasmaugti. Nieko. Nebent tą dievą, kuris man leido susapnuoti aklą sapną. Mačiau daugiau, nei norėjau matyti. Išsikovok laisvę ir atsisėk šalia manęs. Visas gyvenimas yra tik sumautas žaidimas. Ateik į mano purviną smėlio dėžę ir atsinešk savo žaislus. Pažaisime. Prievartausiu tave, mano mažoji sesute. Filosofijos studijose išmokau apgaudinėti žmones. Apgavau ir tave, nes dievas mirė. Raudonais marškinėliais užsidengiu veidą. Matau saulėlydį. Raudoną, spindintį, pilną gėrio. Švelniai apkabinu tavo pečius, pabučiuoju ir nusuku tau galvą. Saulėlydis priklauso man ir niekam kitam. Tu klyksi. “3
Kaip tik todėl jo kūriniai tokie panašūs į mūsų žiauriausius dienoraščius. Tačiau iš kitos pusės aš matau jį kaip bailų ir kuklų berniuką, kuris drąsus ir ištvirkęs sugeba būti tik savo kūriniuose. Bet kam tiek žiaurumo? Nežinau. Bet tikriausiai būtent dėl to jis man patinka, dėl to, kad ne visiškai jį suprantu. Ir dar todėl, kad jis kažkuo labai panašus į mane. Tiek pat panašus, kiek ir skirtingas. Kaip ir mes visi. Daugiau ar mažiau esame panašūs vieni į kitus. Kažkas viduje sudrebėjo. Prisiminiau Editą. Nepaprastas žmogus. Mačiau ją tik du kartus, o atrodo, kad mes pažįstami jau daugiau, nei penki metai. Ir žinau, kad ji jaučiasi lygiai taip pat. Kartais likimas [ar dar kažkas] padaro taip, kad tokie žmonės atsirastų vienas šalia kito. Susitinki su žmogumi ir atrodo, kad jau be žodžių jį supranti. Atrodo, kad kalbiesi per atstumą. Nepratarusi nė žodžio, nepaklaususi nė vieno klausimo ji jau žino, kur man skauda, žino, kada reikia tik apkabinimo, kada reikia paguodos. Labai džiaugiuosi, kad mes atradome vienas kitą ir dar labiau liūdžiu, nes sugebėjau ją prarasti. Tarsi būčiau netekęs dalelės savęs. Savo tos, nebyliosios pusės. To gėrio, to naivumo. Ir taip jaučiasi kiekvienas, netekęs to, kas jam brangu, to, kas jam teikė gėrį. Suprantu, kad pats nuo jos pabėgau, pasislėpiau, bet ji supranta, kad kitaip pasielgti aš tiesiog negalėjau. Ji žino, kad tokioje situacijoje pasielgtų taip pat. Edita – vienintelis žmogus, su kuriuo galėčiau valandų valandas sėdėti ir tiesiog tylėti. Šnekėtis mintyse. Ir suklydau aš tik vienoje vietoje. Kaip ir visada tokius žmones aš įsimyliu.
Žmones, kurie supranta mane, žmones, kurie man artimi, žmones, kuriems galiu papasakoti viską. Taip įsimylėjau Rūtą, Agnę, Editą ir dar begales kitų. Sakysite tai neįsimylėjimas? O aš paprieštarausiu. Jei aš jaučiu, kad galėčiau praleisti daug laiko su juo, jei aš jaučiu, kad jis man artimas, jei aš jaučiu, kad galiu pasakoti jam viską, jei tarsi girdžiu, kad jo širdis plaka panašiu ritmu, tai manau, jog galiu drąsiai pasakyti, kad myliu tą žmogų. Ir jei mintyse gimdau bučinius ir glamones su juo – man tai meilė. Jei jūs tai suprantate kitaip – vadinkite tai savo vardu [susižavėjimu ar dar kaip nors].
Ir taip klystu labai dažnai. Įsimyliu tas, kurios turėtų būti tik pačios geriausios mano draugės. O kai joms ateina laikas išeiti – aš kankinuosi. Arba neištvėręs skausmo pats pabėgu. Nepaaiškinu, kodėl, kaip, kur. Tiesiog bėgu. Ir dabar dar nežinau, ar elgdavausi teisingai, ar ne. Neįsivaizduoju kitokios pabaigos. Atrodo, kad viskas taip ir turėjo būti. Atrodo, kad aš gimęs vien tik tam, kad bėgčiau. Dažnai pagalvoju, kad mes visi gimėme tam, kad be perstojo bėgtumėm. Bėgame, visur skubame, lekiame, o kai gulime mirties patale, pagalvojame, kad per mažai padarėme, kad per mažai nubėgome. Argi toks turėtų būti mūsų tikslas? Argi tokios mintys paskutinėmis minutėmis turėtų užpulti mūsų smegenis? Kvaila, bet mes apsunkiname save kaip tik tada, kai turėtume mėgautis nuveiktais darbais ir išsipildžiusiomis svajonėmis.
Dulkėtu vieškeliu išbėgo dar viena diena. Paliko tik tą nuostabią žvaigždžių skraistę nakčiai. Kasdien randu vis įdomesnių kūrinių. Kartais pasidaro labai įdomu, kodėl juos jaunieji kūrėjai išmeta. Nesitiki, kad vien baimė gali priversti sunaikinti tai, ką sukūrė smegenys. Kartais dėl to noriu verkti, o kartais nusivylęs juokiuosi [prieš akis iškyla Ignė]. Ir tik tas dažnai retorinis klausimas „kodėl? “ sukasi galvoje. Iš tiesų retoriniai jie, ar kvaili, bet man atrodo, kad vien dėl šių klausimų mes visi ir gyvename. Gyvename tam, kad kasdien, kas minutę ieškotume atsakymų. Ieškotume ir suprastume, kad ne į kiekvieną klausimą turi būti atsakymas. Suprastume, kad yra dalykų, kurių tiesiog neįmanoma pasiekti. Ir nenusiviltume. Jei aš gulėdamas mirties patale ir žvelgdamas į savo praėjusį gyvenimą sugebėčiau nusišypsoti – mirčiau labai laimingas, jei aš iš padaryto gėrio atimčiau blogį ir man dar kažkas liktų – mirčiau atlikęs savo pareigą. Mano gyvenimo tikslas būtų pasiektas. Ir tai tinka jei ne kiekvienam, tai tikrai daugeliui iš mūsų.
„Galiausiai ir paskutinės geltonos kruopelės pasitraukia.
Dykuma pakeičia veidą į plynę. Kietą lyg akmuo, neleidžiančią prasiveržti džiaugsmo kruopelytėms, nors visom savo porom traukia gaivumą. Tačiau ateina metas kai ir ji atlyžta, suminkštėja. Tuomet, ne drąsiai ir atsargiai jos kūną padengia žali džiugesio ir meilės ūgliai. Dar po minutėlės išleidžia lapelius. Galiausiai visai įsidrąsinę - žiedus.
Kur bepažvelgsi žalia laimė pasipuošusi raudonais, geltonais, baltais vainikais.
Plynė pakeičia veidą į žalią lygumą.
Išskyrus centre, širdyje. Ten vos ne vos, atsargiai kalasi daigelis. Iš lėto, milimetras po milimetro. Patikrindamas ar tikrai čia tas metas kai jau reikia išlįsti ir pradėti pasitikėti. Lapelis po lapelio stiebiasi aukštyn. Galiausiai pakilęs aukščiau už visus kitus, pradeda krauti žiedą. “4 Perskaitau ir pakeliu sau nuotaiką. Dirbtinai. Bet svarbiausia juk pasiektas tikslas, veiksmai neturi reikšmės.
Krentu į savo guolį, verkiu [net nežinau kodėl]. Užmerkiu ašarotas akis ir pagalvoju, kad viskas bus gerai. Sapnuoju Agnę – tai ji mane išmokė tikėti gėriu ir džiaugtis smulkmenomis. Sapnas ryškus ir spalvotas. Sapnas kupinas meilės ir pasiaukojimo, nepriklausomybės ir šypsenų. Myliu Agnę, myliu tokius sapnus. Mielai šiąnakt nepabusčiau, mielai stebėčiau kaip ji gimdo mano vaikus. Nors tai būtų tik sapnas.

1 Ovidijus Kulbokas „Du“
2 Jovita Greivytė „Geriu arbata... “
3 Ovidijus Kulbokas „Laisvė geležinėje pievoje“
4 Darius Tumas „Dykuma“

TRYS

Kažko laukiu, jaučiu, kad kažkas turi greitai atvažiuoti, kažkas malonaus turi man nutikti. Jau turiu gražių rūbų, todėl apsirengęs juos laukiu savo laimės. Ją beveik užuodžiu. Tikriausiai kaip tik dėl to paskendau svajonėse. Jas beveik jau liečiu ranka. Sklaidau jas tarsi tirštą rūką. Nuostabus jausmas užlieja visą kūną. Niekada nesu patyręs tikrosios nirvanos, bet man tai turėtų būti kažkas panašaus į ją. Tokio jausmo neįmanoma aprašyti. O jei ir aprašysi – raidėse jo ramybė, grožis ir nepaprastumas paprasčiausia nublanks. Būtent taip dažniausia mums nublanksta brangiausi žodžiai, darbai, įvykiai, sapnai. Ir prie mano lūpų prisiglaudžia jos lūpos. Tarsi švelnus pūkelis per mano veidą nuskrieja jos bučinys. Šiurpuliukai perbėga per visą kūną. Taip tarsi iš niekur išniro Vykintė. Panašiai jaučiuosi stebėdamas, kaip pilnatis, besislėpusi už debesų, po truputį slenka į giedrą dangų. Vykintė jau čia. Sulaukiau jos. Mano mylimiausia rudakė. Ji nepakartojama [kaip ir mes visi]. Nemėgau žmonių rudomis akimis. Jų akys man atrodė kupinos pykčio bei pagiežos. Tai man nesuprantamos akys. Tačiau sugavęs Vykinės  žvilgsnį iš karto jį įsimylėjau. Įsimylėjau akis – įsimylėjau ir Vykintę. Ji atrodė tokia tolima ir nepasiekiama, o štai dabar ji bučiuoja mane. Esu laimingas būdamas su ja. Glostau jos veidą ir niekaip negaliu patikėti, kad ji tikra. Kai svajonės išsipildo – mes pradedame jomis tikėti. Ir stipriai pradedame tikėti tik tada, kai tai išvystame savo akimis, pačiupinėjame savais pirštais. Milijonai pavyzdžių. O vėliau ateina skausmas. Kai patiki ir vėliau tenka nusivilti. Vykintė pažvelgia man į akis, nusišypso, apsisuka ir išeina. Kaip staigiai atsirado, taip staigiai ir išnyko. Pabundu.
Pabundu savo namuose. Atsikeliu. Nusiprausiu. Išeinu iš namų. Kol kas net nesuprantu, kur einu. Labai dažnai žiūriu į mobilųjį telefoną. Toks vaizdas, kad kažkur turiu tam tikrą valandą atsirasti. Perskaitau paskutinę žinutę. Nuo Evelinos. Šiek tiek nustembu, kad ji Vilniuje. „Aš Vilniuje. Susitinkam 1000 Baltuose Drambliuose. “ Štai kur aš skubu. Susitikti su mylimu žmogumi. Su savo Saule. Tik įžengęs į kavinę iškart ją pamatau. Ji kaip visada graži, kaip visada švytinti savo vaikišku naivumu ir nuoširdumu. Ji tarsi mažas kūdikis, trokštantis dėmesio. Kaip ir mes visi. Trokštame dėl to, kad nė vienas nenorime būti vieniši. Kai juokiamės, kai verkiame, kai įžeidinėjame – tai vis dėmesio trūkumas. Sutinku, kad jūs tai norėtumėte vadinti kitaip. Tai neturi reikšmės. Tiesiog norėjau pasakyti, kad Evelina tarsi mano švelnioji pusė. Tik vaikštanti gatvėmis. Švelnus bučinys. Toks, kai nesupranti, ar jau laikas išeiti, ar dar tik pasisveikinai. Užplūsta tas nuostabus jausmas, kai nori ir džiaugtis kaip vaikas, ir juoktis kaip vaikas, ir viską daryti taip natūraliai, kaip tai daro vaikai. Kai laikas išnyksta ir lieka tik pasaulio malonumų pažinimas. Kaip tik dėl tokių jausmų mes taip dažnai norime sugrįžti į vaikystę ir džiaugtis kiekviena akimirka.
Pietų metas ir laikas išsiskyrimui. Užplūsta netekties jausmas ir džiaugsmas dėl to, kad labai greitai ją vėl išvysiu. Einu iš kavinės. Lipdamas laiptais užkliūnu už paskutinio laiptelio ir visu kūnu išsitiesiu ant žemės. Negirdžiu juoko. Atmerkiu akis.
Pabundu išpiltas šalto prakaito. Sukietėjęs pimpalas nebeleis užmigti. Rytinė masturbacija. Atsikeliu iš lovos ir pirmiausia nueinu pasidaryti puodelį stiprios kavos. 5 valandos ryto. Einu parūkyti. Kaip tik tada pro duris įžengia Darius. Šypsosi ir praneša, kad ką tik sudaužė mano mašiną. Aš šypsausi. O kas lieka? Kas atsitiko, to nebepakeisi. Jei jau taip atsitiko, reiškia tai mašinai jau turėjo ateiti galas. Paspaudžiam vienas kitam ranką ir vėl nusišypsome. Pasiimame po kavos puodelį ir einame į balkoną parūkyti. Suskamba telefonas. Nežinomas numeris. Atsiliepiu. Lyg ir pažįstamas balsas man praneša, kad skubiai turiu būti Vilniaus centre. Neišgėręs kavos išbėgu iš namų. Turiu skubėti. Bėgdamas suku galvą, kieno tai balsas galėjo būti. Prisiminiau. Skambino Jolita. Prikimusiu ir išsigandusiu balsu ji pasakė, kad Eglė pateko į avariją. Jai viskas gerai, tiesiog paprašė, kad aš būčiau šalia. Suprantu ją. Aš taip pat norėčiau, kad sunkiomis akimirkomis šalia manęs būtų mane suprantantis ir mylintis žmogus. Kiekvienas to norime. Ir tik per savo kvailą baimę paprašyti labai dažnai to netenkame. Jau beveik nejaučiu kojų, bet žinau, kad turiu skubėti. Uždusęs ir išpiltas šalto prakaito [taip, šalto] atbėgu į vietą ir pamatau, kad nieko neatsitiko. Eglė ir Jolita besišypsodamos geria alų. Jos mane apgavo, bet aš ant jų nepykstu. Prieinu prie Eglės, apkabinu ją [užuodžiu nuostabų plaukų kvapą] ir švelniai pabučiuoju. Tarsi laukdamas aplinkinių reakcijos apsidairau. Čia yra ir Gailė. Šypsosi ir žiūri į mane. Ji čia pat, bet aš žinau, kad jeigu ištiesčiau ranką, norėdamas ją paliesti, ji pradėtų tolti. Ji mano svajonių fėja. O aš jos vergas. Negaliu ramiai į ją žiūrėti. Negaliu taip bukai žiūrėti jai į akis. Todėl atsistoju. Atsistoju supykęs tiek ant Gailės [kodėl ji mane taip žudo? ], tiek ant savęs [kodėl negaliu atsispirti jos grožiui? ] ir netaręs nė žodžio išeinu. Šiandien penktadienis. Einu į patį keisčiausią klubą kitokiems. Prieinu prie įėjimo. Suprantu, kad kopėčiomis teks lipti į rūsį, kur viskas ir vyks. Pirmiausia dedu kairę koją. Nieko. Vos spėjau padėti kitą koją – kopėčios susmego į žemę. Ne, nebenoriu į vidų. Noriu ištrūkti iš čia. Virš savęs pamatau du siluetus norinčius patekti vidun. Deja, nėra kopėčių. Matau, kaip vienas iš siluetų meta man virvę. Pririšu ją prie viršutinio kopėčių laiptelio ir duodu ženklą traukti. Kopėčios, tarsi periskopas šokteli į viršų. Greitai pradedu kopti į laisvę. Užlipau ir net nepadėkojęs išėjau. Kartu išėjau ir iš šito kraupaus, daugialypio sapno. Pramerkęs akis pamatau šviesiai rudą šaldytuvo dėžę, suplyšusius savo rūbus, skustuvą ir virvę. Vis dar negaliu atsigauti. Užsidegu sudrėkusią cigaretę ir bandau nusiraminti. Ir vėl grįžtu prie geriausio nusiraminimo būdo nieko neturint. Masturbacija. Švelnios mintys ir neapsakomas troškimas. Noriu iš tiesų liesti Gintės kūną. Noriu skverbtis į ją. Noriu ją turėti. Dar nebuvau taip savęs įaudrinęs. Nenumaldomas geismas. Netgi saldūs traukuliai. Liečiu ją mintyse, bučiuoju, vos liesdamas kutenu jai padus, laižau krutinę. Ir galiausia pasiekiu aukščiausia tašką. Laimingas ir išsekęs. Gintė vėl nors trumpam buvo su manim. Nurimstu ir bandau dar truputėlį pamiegoti.

KOKS?

Labai retai sapnuoju. Ne. Sapnuoju tikriausia kiekvieną naktį, tik labai retai atsimenu, ką sapnavau. O jei jau atsimenu – stengiuosi išsiaiškinti, ką mano sapnas galėtų reikšti. Ankščiau tai pavykdavo. Namie turėdavau daug knygų, kurios man padėdavo suprasti mano sapnų reikšmes. Bet tokį keistą sapną sapnavau pirmą kartą. Net neįsivaizduoju, ką jis galėtų reikšti. Sapnas panašus į Ovidijaus dienoraštį, į jo kraupiausius kūrinius, į jo suterštas mintis. O gal tiesiog man primena žmones, kuriuos be jokio gailesčio užmiršau, kurių jau pasiilgau. Bet tikriausia niekada nepamiršiu šio sapno. Taip dažniausia meluojame sau. Kasdien sakome, kad niekada gyvenime nepamiršime to, ar ano įvykio, o pabudę kitą rytą net neatsimename, ką esame sau prižadėję. Bijau, kad taip gali atsitikti ir man. Atsitiks. O gal ir nebijau. Juk nėra čia ko bijoti. Pamiršiu – reiškia taip ir turėjo būti. Esu žmogus, kuris vadovaujasi posakiu: „kaip yra – taip gerai“. Jūs pasakysite, kad negalima taip gyventi, kad reikia kažką kurti pačiam, kad reikia stengtis, o aš į jūsų žodžius tik nusispjausiu. Aš stengiuosi, visi mes stengiamės. Tik aš iš tų, kurie tenkinasi ir pačiais mažiausiais laimėjimais. Man to gana, aš laimingas. O juk svarbiausia žmogui gyvenime būti laimingu. Aš džiaugiuosi, kad to galiu pasiekti mažiausiomis pastangomis. Kažko ieškodamas, kurdamas, dainuodamas, nusišypsodamas nepažįstamajam. Taip. Aš bandau kažką kurti. Tada aš atsipalaiduoju, tarsi atsiskiriu nuo savo kūno. Negaliu vadinti savęs rašytoju, toks nesu. Parašiau tik kelis eilėraščius, kuriuos sudeginau [buvau jaunas ir kvailas] ir vieną kažkokį keistą sutvėrimą [gal novelę], kurį pavadinau: „Laiškas velniui arba daina sielai“. Ten tiesiog sudėjau visas savo mintis ir fantazijas. Nežinau, kaip tai įvertintų kritikai [man tai ir nerūpi], bet man tai patinka. Juk dažniausia sava kūryba yra arčiau širdies. O būtent todėl, kad tai, kas parašyta, tik mums suteikia didžiausią jaudulį, skausmą ar laimę. Kitas žmogus to dažniausia nesupranta. Taigi ir mano [pavadinkime ją novele] novelė man yra pati gražiausia. Ir jei ji neverta Nobelio premijos tai plojimų tikrai turėtų susilaukti. Aš šypsausi ir pradedu pusbalsiu skaityti ir mėgautis.
„Laiškas velniui arba daina sielai. Aš žiūriu į žvaigždes, kai man liūdna ir rašau laiškus savo mintyse. Tūkstančius jau parašiau savo mylimosioms, dar tiek pat gamtai, draugams bei neegzistuojančioms būtybėms. Ir nė karto nerašiau velniui, kurio nėra, arba sielai, kuria netikiu. Taigi dabar mintyse dainuosiu jiems. Skęstu savyje ir jaučiu, kaip tirštas melsvas rūkas užkloja mano kūną. Iš tiesų sunku pradėti. Net nežinau kaip kreiptis į tą būtybę. Mielasis demone? Brangusis šėtone? O gal tiesiog labas, mielas velniūkšti? Rašau laišką būtent tau. Niekada netikėjau tavimi. Netikėjau netgi tada, kai mane mažą gąsdindavo, jog tu ateisi ir pagrobsi mano sielą. Jau tada nujaučiau, kad tokio dalyko kaip siela – nėra. Jau tada jaučiau, kad viskas, kas vyksta, vyksta manyje, o ne kažkokioje beformėje, bekvapėje būtybėje. Dažnai susitinku su žmonėmis, kurie mane tikina, jog siela egzistuoja. Absoliučiai visi jie žino, kaip ji atrodo, ir kur ji gyvena. Fosforinis debesis, pakylantis iš žmogaus kūno jam numirus. Tačiau labai dažnai tai būna tik mūsų fantazija. Tokia pati fantazija, kaip ir skendimas pavasarinių žiedų pievoje. O gal Jūs, ponas, norite pasakyti, kad velnias tai jau tikrai egzistuoja? Bet aš iš karto prieštarausiu. Sakote Jūs, ponas, saugote nusidėjusias sielas po žeme? O aš pasakysiu, kad nusidėjusių sielų nėra, sielų apskritai nėra. Ir dar pasakysiu, kad yra žmonių, mačiusių Dievą [juk būna sunkių akimirkų, kai pamatai tai ko nėra], bet Jūsų, ponas, kažkodėl niekas nematė. Taigi išeina taip [jeigu jau Jūs egzistuojate], kad Jūs esate labai didelis bailys ir bijote išlysti iš po žemių arba Jūsų absoliučiai nėra. Kitų priežasčių aš nesugalvojau. Ir jeigu Jūsų nėra, tai kodėl žmonės įsikala sau į galvas dar vieną baimę. Pragaro baimę. Juk kvaila bijoti, kad siela [kurios nėra] nukeliaus į pragarą [kuris neegzistuoja]. Ir jeigu nėra pragaro, tai taip pat nėra ir dangaus. Ir tada apskritai žemėje yra tik žmogus. Žmogus, kuris valdo viską. Ir kuriam tikriausia reikalinga kažkuo kvailai tikėti. Juk sakoma, kad geriau tikėti bet kuo, negu iš vis netikėti. Tik aš nesuprantu, kodėl žmonės pasirenka tikėti baime. Susikuria savo stereotipus, kurių vėliau pats pradeda bijoti ir nebegali jų sulaužyti. O iš tiesų norėčiau pasveikinti Jus, ponas, nes net neegzistuodamas Jūs sugebėjote įlysti į milijonus smegenų ir priversti Jūsų bijoti. Tai tikrai gerbtina. Pirmasis narkomanas ar alkoholikas visgi pamatęs Jus savo haliucinacijose ir paskleidęs gandą apie Jus, dabar turėtų didžiuotis savimi ir vartytis karste. O Jūs manęs, gerbiamasis, norite paklausti, kas atsitinka numirus žmogui? O aš atsakau, kad visiškai nieko. Tiesiog gimsta naujas, nepakartojamas žmogus. Žmogus, kuriam niekas negali prilygti ir kuris yra absoliutus unikumas. Visi mes tokie. Klausi, kuo tada tikiu aš? Klausi, kodėl tada tiek žmonių tiki pragaru, dangumi ir sielos reinkarnacija? O čia jau jų reikalas. Kiekvienas juk turime laisvą pasirinkimą. Aš pasirinkau savo kelią, aš nusprendžiau sumindyti sielą [aišku kažkada buvo labai liūdna ir akimirka buvau patikėjęs ja]. Sumindyti ir pažiūrėti, ar man bus blogiau. Ar bus blogiau tikint tik savimi? Ir nieko blogo neatsitiko. Kaip ir visada, gyvenimas ir toliau banguoja. Kiek blogio – tiek gėrio. Niekas nepasikeitė. Nebent tai, kad atsikračiau kažkokių kvailų stereotipų bei baimių. Taigi, mielasis pone, Šėtone, netikiu tavimi ir tavo saugomomis sielomis. Paklausi, tada kodėl aš tau rašau laiškus, o aš atsakysiu paprastai. Todėl, kad gerbiu tave ir labai mėgstu rašyti laiškus niekam. Tiesiog rašyti...
Su pagarba, Salmonijus Dulkė“
Perskaitęs tai visada nusišypsau. Kartais netgi juokiuosi. Tai iš tiesų yra mano tikėjimas. Tikiu tik savimi. Tačiau to tikėjimo nemoku išreikšti žodžiais. Bandžiau daug parašyti apie tai, ką galima sutalpinti į du žodžius: „Tikiu savimi“. Galbūt apie savo tikėjimą [bent jau mintyse] galėčiau pasakoti pusę dienos, tačiau kai reikia tai užrašyti – nieko nesigauna. Aš nesu rašytojas. Toks ir nenoriu būti. Tiesiog juk kartais kiekvienas iš mūsų nori kažką parašyti. Norime išlieti savo bėdas baltame lape, ar tiesiog kažkokias baltas mintis paleisti pasiganyti tame pačiame popieriuje. O kartais ir sudėtingiausius vaizdus bei fantazijas. Kiekvienam iš mūsų to reikia. Aš asmeniškai nemėgstu savo kūrybos, bet jeigu ji jau gimė, tai nebegaliu jos išmesti. Kas užrašyta – tam ne valia išnykti [ne visada taip galvojau, todėl keletą kūrinių išmečiau]. Todėl dabar labai dažnai nesuprantu, kodėl jaunieji menininkai taip be jokio jausmo sunaikina tokią nuostabią kūrybą. Juk jie turi suprasti, kad nors vienam žmogui patiks tai, ką jie kuria. Nieko nekeičia, ar tas žmogus turtuolis, ar toks kaip aš – valkata. Jie turėtų kurti vien dėl jų. Neseniai šiukšlyne mane labai nudžiugino vienas trumpas Ovidijaus eilėraštukas. Jis buvo skirtas man...


ar tai tyla?
ar tai medžių ošimas?
ar tai malda?
ar tai beprotybės ženklai?
ar tai dangus?
ar tai lubos dažytos baltai?
ar tai skausmas?
ar tai iliuzijų pilni namai?
ar tai lietus?
ar tai ašaros sūrios?
ar tai aš?
ar tai mirę tavo vaikai?
ar tai melas?
ar tai kraupūs sapnai?
tačiau aš vieną suprantu
kad basas žydinčia pieva
ten bridai tu
su degančiu skustuvu
paskendęs palte juodam
užmerkęs mėlynas akis
ir matantis kaip ateitis
pražysta akacijos žiedais
aš pabundu
o tu keliauji su laiku...

Verkiau. Pirmiausia todėl, kad tai palietė mano jausmus, o antra dėl to, kad šis eilėraštis buvo nužudytas ir išmestas. Negaliu suprasti, kodėl jis nepatiko Ovidijui, bet kartu dėl to džiaugiuosi. Jei šis eilėraštis nebūtų išmestas, tai tikriausiai taip ir niekada jo nebūčiau perskaitęs. O dabar visai savaitei jis man pakėlė nuotaiką ir kiekvieną kartą, kai jį perskaitysiu, jis man sukels malonų jaudulį širdyje.
Ši naktis labai tamsi. Jaučiu, kaip mano kūną palieka jėgos. Mėnulis jaunas. Jo beveik nesimato. Šalta. Mintimis bandau kurti šilumą. Šaltomis ir suskilinėjusiomis rankomis masažuoju savo pimpalą. Svajoju apie Agnę. Su kažkokiu keistu įsiūčiu. Vis greičiau ir vis agresyviau. Jaučiu skausmą. Skauda. Skauda. Tačiau orgazmas buvo nuostabus. Vertas viso to patirto skausmo. Paskutinės jėgos ištekėjo iš manęs. Užsimerkiu. Kažkodėl prisiminiau motiną. Net neįsivaizduoju, kur ji yra ir ar iš viso ji gyva. Kai mirė tėvas, ji visiškai išprotėjo. Buvo nebeįmanoma su ja susikalbėti. Suskausta širdį, kai gatvėje atkreipiu dėmesį į ją panašią moterį. Niekada jos nebeišvysiu. Nemačiau, kaip ji paskutinį kartą užmerkė akis, negirdėjau jos paskutinių žodžių. Net nežinau, kodėl visa tai prisiminiau. Buvau pažadėjęs sau, kad nebekankinsiu savęs prisiminimais apie ją. O gal tai ženklas? Ženklas, kurio aš neįstengiu suprasti. Ir jei aš jo nesuprantu, tai tegu jis miršta su šita naktimi. Tuoj užmigsiu. Tamsi naktis be sapnų. Tamsi naktis, kuri tuoj pat užleis vietą rytui.



KELIONĖ


Ryte jaučiuosi aklas, išsunktas ir alkanas. Mano akys atsiskyrė nuo smegenų. Noriu matyti vaizdą, o akys jį iškraipo ir atitolina. Neįsivaizduoji? Labai sunku aprašyti tokį jausmą, bet aš tai jaučiu. Praeis. Nekenčiu tokio pojūčio, nors ir žinau, kad jis greitai baigsis. Taip būna visada. Kai liga ar ne geras jausmas užlieja tavo kūną, atrodo, kad tai tęsiasi amžinybę. Tik šiuo atveju aš nežinau, kodėl tai vyksta. Išsekintas organizmas? Gal. Tiesiog trūksta energijos kūnui, o smegenys dirba pilnu pajėgumu. Štai, todėl atsisako akys. Todėl kaip tik už šiandien „užsidirbtus“ pinigus pirmiausia pavalgau. Akys neatsigauna. Toks vaizdas [o jis iškreiptas], kad tik dar labiau viskas pablogėjo. O dabar tik laukimas. Vien tik laukimas. Kartotis, kartotis, kartotis. O kažkas kartoja, kad mažai skauda. Ar kada nors gyvenimas privers mane pasikeisti? Tikiuosi, kad taip. Nenoriu likti gyvu numirėliu, kurio net niekas nesugeba palaidoti. Per stori šarvai. Atsigavau. Dabar rašo ranka, o ne protas. Jį atjungiau ir tiesiog bukomis akimis žiūriu, kaip juda ranka. Į dešinę. Truputį žemyn ir vėl iš naujo į dešinę. Taip ir pildau lapą. Plunksna vos liesdama bėga per baltą plokštumą palikdama po savęs raudoną liniją. Liniją, kurią žmonės supranta kaip raides, žodžius, sakinius, noveles, romanus. Ką tik nori. Šiandien man tai tik plona raudona linija, netelpanti į mažus blankius kvadratus. Laisva linija, neįrėminta į jokias normas. Tiesiog tekanti pati sau. Taip ir leidžiu laiką, kai nėra daugiau ko daryti. Rašau ir priverčiu save šypsotis. Negaliu leisti sau liūdėti. Taip pat negaliu leisti sau užmigti. Ir neužmigsiu. Mintyse jau skamba Bryan Adams – When you love someone ir mintyse gimsta Ignė. Kaip tik sėdėdamas mašinoje, grojant šiai dainai, supratau, kad įsimylėjau. Pajutau, kad giliai įklimpau. Ir verkiau. Ir dabar, kaskart prisiminus ar išgirdus šią dainą, vaizduotėje iškyla tas pats nuostabus vaizdas. Dabar jis man nuostabus, o tada buvo graudus ir skausmingas.
Guliu žolėje ir galvoju, ką reikės daryti kitą dieną. Ir dar kitą. Tas knaisiojimasis jau atsibodo. Reikia kažką keisti. O ką gali pakeisti valkata? Gyvenamą vietą? Jos nekeisiu. Per daug šitą kampelį įsimylėjau. Draugus? Jų ir taip neturiu. Tiksliai net nežinau, ką reikia daryti, bet tvirtai nusprendžiau, kad būtinai reikia kažko imtis. Ir imsiuosi. Savaitę ieškosiu švarių rūbų, „kalsiu“ pinigus, susipažinsiu su naujais žmonėmis, ieškosiu naudingų daiktų. Per savaitę turiu susiruošti kelionei. Keliauju į Ispaniją. Taip, jūs perskaitėte teisingai. Keliauju į Ispaniją – neribotų galimybių šalį. Trumpam. Tiesiog pasidairyti ir pailsėti nuo kasdieninės rutinos. O jei ir pakratysiu ten kojas – tai vis tiek niekas manęs nepasiges, o aš galbūt dar spėsiu pasilinksminti. Bet juk nereikia galvoti apie blogiausią. Viskas privalo būti gerai. Ypač tai, kad aš pagaliau pamatysiu trupinėlį pasaulio. Nereikės amžinai lindėti toje pačioje šviesiai rudoje dėžėje. Viskas privalo pasikeisti. Visą kūną užlieja malonus jaudulys ir saldus laukimo jausmas. Tos septynios dienos prabėgs labai greitai. Šiandien trečiadienis. Taigi kitą trečiadienį aš iškeliauju. Gerai, jog prisiminiau, kad yra vienas pažįstamas, kuris keliauja į tą nuostabią šalį. Jis mane ten ir nugabens. Taigi prasideda pasiruošimo darbai. Ketvirtadienis. Pirmiausia apmąstymai, ką turiu pasiimti. Gerai, kad aš paprasčiausias valkata, todėl ilgai galvoti netenka. Sąvartyne susirandu seną lagaminą. Jis dar visiškai gerai atrodo. Man tiks. Toliau. Reikia normalių rūbų. Jų ieškosiu rytoj. Gerai, kad pasitaikė „Humanos“ nuolaidos. Viskas po du litus. Ten ir apsilankysiu. Bet jau rytoj. Šiandien dar reikia užsidirbti keletą litų. Dabar vasara. Jaunimas daug dažniau geria alų, o man nuo to tik geriau. Lengvi pinigai plaukia į kišenę. Per valandą surenku apie trisdešimt butelių, o tai jau dešimt litų. Rytojui užteks. Dar turiu daug gražaus laiko. Reikia kažkaip jį užmušti. Vaikštau gatvėmis. Tiesiog ilsiuosi ir kartu iš įpratimo ieškau tuščių butelių, pamestų piniginių, ne vietoje padėtų mobiliųjų telefonų. Nieko naudingo nerandu, tačiau laikas jau prastumtas. Grįžtu į savo griuvėsius ir ramiai užmiegu. Naktis be sapnų. Penktadienis. Laikas keliauti į „Humaną“. Laikas leisti pinigus. Laikas malonumams. Jau neatsimenu, kada taip gerai jaučiausi. Negaliu net žodžiais nusakyti tokios savijautos. Kažkas daugiau nei malonu. Tai panašus jausmas, kai lauki grįžtančios mylimosios, kai pats nuostabiausias vaikinas tave pakviečia į pasimatymą ir viskas vyksta tiesiog idealiai, toks jausmas, kai tau gimsta dukrytė, apie kurią tiek svajojai ir kurios tiek laukei. Tada vaikštai visą savaitę išsišiepęs ir tarsi kelis centimetrus pakilęs nuo žemės. Ir tai tiesiog laimė. O kai esi laimingas, tada tiesiog nieko nebesinori daryti, tik mėgautis esama akimirka. Tą ir darau. Šiandien jau nieko naudingo nebenuveiksiu. Turiu dar daug laiko iki išvažiavimo, o pusę darbo jau padariau. Rytoj reikės susitikti su Sergėjum. Tai jis turi mane nuvežti į Ispaniją. Ir nuveš. Taigi, vėl grįžtu į savo griuvėsius, padedu daiktus ir einu pasimėgauti vakarėjančiu bei naktiniu Vilniumi. Lyja. Šiltas, vasarinis lietus primena man prabėgusį laiką su Egle [pirmąja savo meiluže]. Su ta, kurios aš nemylėjau, su ta, kuri išmokė mane bučiuotis, su ta, kuri atvedė mane į teisingą meilės kelią. Aš iš jos tiek daug išmokau ir taip niekingai su ja pasielgiau. Dabar norėčiau jos atsiprašyti. Bet ji tikriausiai net nesuprastų, už ką. Tiesa, jos nemačiau seniausiai. Tikriausiai ji jau net pamiršo, kad toks buvau. Bet juk tai žmogiška [kaip aš pasielgiau], bet kartu ir niekšiška. Ir taip mes elgiamės visi.  Surandam, pasinaudojam ir atsikratom. Paskendęs šiuose prisiminimuose net nepajutau, kaip sutemo ir kaip staiga nustojo lyti. Jau vėlu. Laikas grįžti į savo urvą. Grįžti ir toliau svajoti, verkti, gailėtis ir džiaugtis. Tamsi naktis kupina spermos kvapo ir fantazijų apie Vykintę. Naktis be sapnų. Šeštadienis. Susitikimo diena. Šiandien turiu suderinti laiką ir vietą su Sergėjumi. Tai užtruks ne daugiau negu pusvalandį. Paskui susirasti ar pavogti būtiniausius daiktus, o vėliau vėl slankioti po gatves ir „šaudytis“ lengvus pinigus. Jų man prireiks. Pinigai svarbiausia. Aš mirsiu, tu mirsi, visi mes mirsime, o pinigai išliks amžiams. Kol kas dar pabūsiu savo guolyje. Bandysiu kažką rašyti. Skaitysiu. Gersiu. Rūkysiu. Iki pusiaudienio galiu mėgautis laisvu laiku ir savimi. Per daug sunkus gyvenimas, kad galėtume vėjais paleisti tokias akimirkas. O kai naudojamės – jos pralekia akimirksniu. Jos išnyksta, bet lieka nuostabūs prisiminimai. Juk kartais vien jais ir gyvename. Neturėtume leisti jiems taip lengvai praslysti pro rankas. Pusiaudienis. Laikas į susitikimą. Sergėjus kaip visada punktualus. Dievinu šitą žmonių savybę. Dalykiškas pokalbis. 1200 valandą prie Aušros vartų, trečiadienį. Taigi atėjo laikas kitam etapui. Vagystės ir radybos. Aplankau maisto prekių parduotuvę ir pirmiausia nusiperku cigarečių bei pavogiu dantų šepetuką. Kita parduotuvė. Vanduo ir dantų pasta. Kol kas viskas. Laikas ieškoti babkių. Pora valandų pasėdžiu prie Katedros ir užsidirbu trisdešimt litų. Su šypsena veide einu nusipirkti alaus ir pasėdėti parkelyje. Lauksiu prietemos. Kaip tik tada jaunimas pradeda rinktis į Vokiečių gatvę ar Sereikiškių parką. O ten lobiai. Anksčiau buvo geriau. Dabar, kai uždrausta gerti alkoholį viešose vietose, aukso kasyklos sumažėjo. Bet pasipelnyti vis dar įmanoma. Laikas prabėga akimirksniu. Dar keletas litų į kišenę. Tamsu. Laikas į daugiabučių kvartalą. „Skolinsimės“ rankšluostį. Tai lengviausias šios dienos darbas. Viskas. Darbai baigti. Laikas grįžti į savo guolį. Naktis be sapnų. Jau tapo įprasta. Per daug pavargstu, kad ką nors sapnuočiau. Sekmadienis. Šiandien niekas nedirba. Beveik niekas. Valkatos ir vagys dirba pilnu pajėgumu. Neypatinga diena. Nieko naudingo. Laikas, kaip visada, prabėgo nepastebėtas. Nieko naudingo nenuveikiau. Keletas vagysčių, keletas litų į kišenę. Ir ramus miegas. Kažką keisto sapnavau. Pabudau ir užmiršau. Pirmadienis. Liko dvi dienos. Laikas pradėti ruoštis į kelionę. Laikas susikrauti daiktus. Visą dieną [neskubėdamas] tai ir darau. Išėjau tik kelioms valandoms pasėdėti prie Katedros. Dar keletas litų. Šiuo metu mano slėptuvėje apie 500 litų. To užteks kelionei į Ispaniją ir mažai pradžiai. Beveik visus daiktus susidėjau. Liko tik maistas ir keli daiktai, kuriuos naudoju kasdien. Net nepajutau, kaip atslinko vakaras. Reikia išsimiegoti, nes žinau, kad paskutinę naktį nemiegosiu. Net nežinau, kodėl. Jaudulys, džiaugsmas bei neužtikrintumas niekada neleidžia užmigti. Ir dar ta baimė kažkur pavėluoti. Visada taip buvo. Kai turėjau draugus ir dabar, kai jų nebeturiu. O laikas nesustojo. Jis vėl nepagautas prabėgo pro mane. Jau temsta. Laikas į „darbą“. Reikia dar pinigų. Keletas valandų ir trisdešimt litų. Grįžtu į savo guolį. Miegas. Nerami naktis. Daug beprasmių sapnų ir sunkus rytas. Vos išaušus pabundu ir nebegaliu užmigti. Antradienis. Rytoj 1200 valandą išvažiuoju į neribotų galimybių šalį. Iš tiesų labai jaudinuosi. Taip toli ir tokiam ilgam laiko tarpui dar niekada nebuvau išvykęs [ketinu ten pasilikti pusę metų]. Šiandien visą dieną esu išsiblaškęs. Atrodo, kad to neįsidėjau, to nepavogiau, to nenusipirkau. Visą dieną jaučiuosi kaip nesavas. Bet man tai įprasta. Seniai neberandu savo „kelio“. Pripratau prie to. Nesakau, kad tai gerai, bet… Štai ir vakaras. Užsidirbu paskutinius litus Lietuvoje. Nueinu į banką. Kasininkės „išverčia“ akis. Bet jau pripratau į tai nekreipti dėmesio. Visas santaupas pasikeičiu į eurus. Dar turiu laiko su kuo nors atsisveikinti. Galėčiau atsisveikinti, jei turėčiau su kuo. Deja, tokių nėra. Visą naktį pravaikštau po miestą. Atsisveikinu su kiekvienu kampeliu, kuris man kažką primena, kažką reiškia, apvaikštau kiekvieną kertelę. Paryčiais grįžtu į savo slėptuvę. Susidedu paskutinius daiktus. 1130 jau esu prie Aušros vartų. Laukiu. Pralaukiau iki 1600. Jis nepasirodė. Sergėjus mane apgavo.
„šaltis kausto kūną
mintis bėga vis ratu
padengia lietus plaukus garbanotus
užgęsta cigaretė, nukrenta pelenai
sustojęs į šaltą grindinį žiūri
ieškai prasmės.
užduodi klausimus, pameti atsakymus
palieki ant asfalto kramtomą įmintą.

ieškojai savęs, nieko nedarai
manai radęs draugus
pasirodė tik bendraminčius
lyja lietus, skalauja veidus
bėgi tolyn, žiūri į medžius
matai lašus, padengusius lapus
kaip kraujas tavo vidų.

šlapias dangus
šlapias vidus
šlapius draugus
slepi senus
turi jausmus
ir VISKAS... “ 1

Lyja. Verkiu.

1 Darius Tumas „Jovalas“

MAMA

Šiąnakt sapnavau, kad mirė mano motina. Pabudau išpiltas šalto prakaito ir su baime širdyje. Bijau, kad tai pranašingas sapnas. Ašaros iš karto susikaupė mano akyse. Nemačiau savo motinos daugiau nei penki metai. Nemačiau, kaip ji išėjo [sužinojau tai iš kaimynų]. O dabar net nemačiau, kaip ji numirė, negirdėjau jos paskutinių žodžių, nejaučiau jos paskutinio atokvėpio. Dabar jaučiu tik skausmą visame kūne. Net nežinau, kur ją palaidos ir ar iš vis ją kas nors palaidos. Surūkau paskutinę cigaretę ir vis dar bandau užmigti. Nepavyksta. Visokios mintys lenda į galvą. Vėl pabudo vienatvės jausmas, vėl širdį suspaudė prisiminimai apie prarastas mylimąsias, vėl galvoje skamba “Ava adore”. Vis dar lyja. Noriu tik vieno – užmigti. Reikia nuovargio. Prisimenu nuostabiausią mano pažįstamą žmogų – Editą. Ranka jau automatiškai užčiuopia sukietėjusį pimpalą. Staigūs judesiai aukštyn, žemyn. Ir staigus orgazmas. Užmingu. Vėl sapnuoju Eveliną. Kažkada ją vadinau savo saule. Dabar liko tik prisiminimas. Mes dviese prie nuostabiai skaidraus ežero. Kvepia pušų sakais. Puikus oras. Aplink kažkodėl daugiau nieko nėra. Mes maudomės nuogi. Glostau jos švelnią odą, bučiuoju ją. Tarsi švelnius vėjo prisilietimus jaučiu jos bučinius. Įsiskverbiu į ją. Jaučiuosi pats laimingiausias žmogus žemėje. Viskas aplink mane išnyksta. Lieku vienas su Evelina kažkokioje mistinėje erdvėje. Džiaugiuosi šia akimirka. Nenoriu, kad ji baigtųsi. Užsimerkiu ir vis dar jaučiu jos švelnias rankas, švelnius bučinius. Viskas nurimsta. Atsimerkiu. Jos nebėra. Guliu vienas žolėje ir jaučiu smilgas kutenančias mano kūną ir švelnius vėjo gūsius. Pabundu. Vėl verkiu. Verkiu, nes suprantu, kad niekada šito iš tiesų daugiau nepatirsiu. Viskas lieka tik sapnuose ir daugiau niekada mano sapnai nevirs realybe. Atsistoju ir išeinu iš savo irštvos. Reikia pasisveikinti su miestu, reikia nusiplauti visas niekšybes lietuje. Vaikštau gatvėmis ir ieškau pažįstamų veidų. Kažkokia keista nuojauta, kad kažką pažįstamo turiu sutikti. Pakeliu akis ir tolumoje pastebiu į mane einančią Rūtą. Ji visa permirkusi. Ji tokia graži, kai šlapia. Tada jos plaukai susigarbanoja ir atrodo nuostabiai. Lietaus lašai paslepia mano ašaras. Ji vis dar artėja. Mes prasilenkiame, bet ji manęs neatpažįsta. Kažkas sminga man į širdį. Gerklėje užstringa paprasčiausias „labas“. Bet stengiuosi susilaikyti nenualpęs. Toliau žingsniuoju šlapiomis gatvėmis. Matau, kaip bučiuojasi įsimylėjėliai. Vėl kažkas sminga į mane. Skaudūs prisiminimai grįžta su didžiule jėga. Viskas per vieną dieną. Apsisuku ir bėgu Rūtos link. Ji kažkur pradingo, bet aš vis bėgu. Sustoju. Matau ją lietuje su Valiumi. Mano mylimiausias pusbrolis. Švelnūs bučiniai šildo jų lūpas. O aš kaip koks pasislėpęs detektyvas viską stebiu. Einu jų link. Manau, kad Valius tikrai turi mane prisiminti. Praeinu pro šalį. Jis keistai pasižiūri į mane. Tarsi su panieka, tarsi ieškodamas pažįstamo žmogaus bruožų. Aš nusišypsau. Jis apkabina Rūtą ir nusisuka. Neatpažino manęs. Vėl pradedu bėgti. Noriu, kad viskas tiesiog dabar baigtųsi. Noriu, kad viskas pradingtų ir aš likčiau vienas stovėti lietuje. Bet taip nebus. Einu savo guolio link. Prasilenkiu su dar keletu savo „pažįstamų“. Jie taip pat nebeprisimena manęs. Įdomu, ar jie iš vis dar prisimena tokį Salmonijų. Tikriausiai ne. To juk ir galėjau tikėtis. Kam reikia prisiminti tą, kuris pats pabėgo, pats visus išdavė ir išnyko. Maniau, taip gyventi bus lengviau. Labai smarkiai klydau. O dabar jau nieko negaliu sugrąžinti. Per šią dieną labai daug praradau ir supratau, kad dar daugiau praradau kur kas anksčiau. Mano motina mirė net nepažvelgusi paskutinį kartą man į akis, draugams aš jau nebereikalingas ir jie manęs net neprisimena, žmonėmis, su kuriais susipažinau valkataudamas, pasitikėti negalima. Ir apskritai – pasitikėti galima tik savimi. Nebeįsivaizduoju, kaip reikės gyventi toliau. Bet žinau, kad kažkaip, kažkada, viskas turi susitvarkyti. Rytoj ruduo. Liko trys mėnesiai iki žiemos. Žiemą galėsiu užmigti ir dėl nieko nesijaudinti. Dabar trys mėnesiai ieškojimo, kovos ir beprasmės vaidybos, o paskui trys mėnesiai ramybės ir poilsio.

STEBUKLAS

- Tavo motina gyva
Ataidi pažįstamas balsas. Atrodo, kad kažkas stovi šalia manęs. Tačiau žinau, kad tai tik balsas mano galvoje. Jis skamba labai aiškiai ir tikroviškai. Kažkas panašaus į tiesą. Negaliu tuo patikėti. Taip būna dažniausia. Mes tikime viskuo, išskyrus tokią akivaizdžią tiesą. Patikėsi, kad žemė lagamino formos, tačiau niekaip nesugebėsi patikėti, kad ta nuostabi mergina, rodanti tau dėmesį, iš tiesų nuoširdžiai tave myli. Ir visa tai tik dėl to, kad esame per daug nukentėję. Nukentėję nuo žmonių, kuriais kažkada pasitikėjome. Kažkas ir tai jau yra parašęs. „Praradę ką nors brangaus, prarandame viską. Po pirmojo praradimo tampame abejingi. Imame kelti sau vis mažesnius reikalavimus, vis mažiau save ribojame ir sakome, kad šitaip tampame suaugę, nors iš tiesų tai tėra nuosmukis“1. Ir taip atsitinka kiekvienam. Tik kai kuriems pasiseka ir jie iškyla iš tos duobės. Jie vėl sugeba pasitikėti kitais žmonėmis ir atsiduoti jiems visu 100%. Deja, tai pavyksta ne kiekvienam. O ką daryti man? Kaip man išlipti iš šitos duobės? Kaip atsistoti, praradus viską, viską, kas man buvo brangu?
- Tavo motina gyva.
Negaliu tuo patikėti. Tai sapnas, iš kurio nenoriu pabusti. Jau ne kartą taip buvo. Kažkada sapnavau Editą. Liečiau ją, juokiausi, bučiavau, džiaugiausi ir nenorėjau, kad tas sapnas baigtųsi. Norėjau miegoti visą amžinybę. Norėjau likti sapne ir apsigyventi jame. Nejaugi mes visada sapnuojame tai, ko susigrąžinti nebegalima? Skauda. Skauda kažkur viduje. Atrodo, kad kažkas išdraskė mano vidurius, bet paliko mane gyvą. Ir aš vis dar vaikštau žeme, ir privalėsiu čia vaikščioti dar visą amžinybę. Jaučiuosi kaip kokioje muilo operoje, kai visi staiga miršta, o po kelių dalių vėl atgyja. Jau palaidojau savo motiną, o štai ji vėl gyva ir ieško manęs. Tai man nesuvokiama. Dabar aš šokiruotas. Apie nieką kitą negaliu galvoti. Niekas man neberūpi. Dabar tarsi skęstantysis stengiuosi griebtis bet ko, kad tik nepaleisčiau keistų gandų apie savo motiną.
- Tavo motina gyva.
Ir nieko daugiau negirdžiu. Šitas keistas balsas jau keletą dienų man kartoja vis tą patį sakinį, kuris vis giliau sminga į mano kūną, suspaudžia širdį, drasko vidurius, temdo akis. Tai tas pats, kas po ilgo laiko tarpo vėl išgirsti savo mylimosios balsą, pamatyti jos akis. Pamatyti ir staiga vėl prarasti. Ir taip kankintis keletą dienų. Nežinioje. Nežinai, ar ji išėjo amžiams, ar vėl sugrįžo visam laikui. Tada viskas virsta dalimi jos. Paprasčiausias stalas tada virsta stalu, prie kurio sėdėjai su ja, liūdna daina virsta jūsų meilės aidu, baltas sapnas virsta sapnu apie ją. Viskas primena tik ją. Ir daugiau apie nieką nebegali galvoti. Tampi uždaras, vangus, mieguistas ir nesuprastas aplinkinių. Ir vos tik vėl išvysti jos akis, bematant tampi savimi. Viskas vėl grįžta į tas pačias vėžes. Stalas tampa stalu, liūdna daina ir lieka tokia pat liūdna. Jūs jau supratote, kad tai ne pats mieliausias jausmas, bet per dažnai mes taip jaučiamės. Tai liga, nuo kurios nėra vaistų.
- Tavo motina gyva.
Ir jau nebežinau, ką daryti. Juoktis ar verkti iš džiaugsmo, liūdėti ar šypsotis, nes nieko daugiau nebelieka. Tarsi pabundu iš kažkokio sapno ir visgi suprantu, kad tas sapnas – tikrovė. Tik dabar jaučiuosi atsikėlęs, bet nepabudęs. Matau, kas dedasi aplink mane, girdžiu kiekvieną garselį, užuodžiu orą, bet niekaip negaliu suvesti to į vieną vietą. Viskas atrodo tarsi išardyta dėlionė, kurios aš niekaip negaliu sudėti [nors prieš keletą akimirkų man tai buvo pavykę]. Išsiblaškymas. Nesusipratimas. Netektis ir radybos. Kažkas neapsakomo. Kaip ir daugelį dalykų, taip ir tokį jausmą turi patirti, kad suprastum apie ką aš kalbu. Tai jausmas, kurio neįmanoma aprašyti. Aprašytas jis tampa paprasčiausia nežinomybe ir nesusipratimu.
- Tavo motina gyva.
O aš šypsausi. Naivia vaikiška šypsena. Suprantu, kad tai tiesa, ir esu pats laimingiausias žemėje [ir tokių pačių laimingiausių – šimtai, tūkstančiai, milijonai]. Aš laimingas ir šią akimirką galėčiau atiduoti viską, ką turiu, turėjau ir turėsiu. Man jau nieko nebereikia. Aš turiu savo laimę ir man to užtenka. Vėl jaučiuosi pakilęs keletą centimetrų nuo žemės. Vėl „skrajoju padebesiais“. Galbūt mokykloje mums už tai rašydavo dvejetus, bet dabar tai matydami kiti žmonės šypsosi. Padovanok kitam žmogui šypseną ir jis tau atsilygins tuo pačiu. Vaikštau pažįstamomis gatvėmis, bet viskas pasikeitę. Viskas tarsi sužydėjo. Tokio gražaus miesto dar nemačiau, tokių šiltų žmonių dar nebuvau sutikęs. Galima pagalvoti, kad patekau į kitą planetą, į kitą šalį, į kitą miestą. Viskas pasikeitė neatpažįstamai. O gal pasikeičiau tik aš? O gal aš paprasčiausiai esu pats laimingiausias visoje žemėje? Ir kaip tik tokiomis akimirkomis atsitinka tai, kas nuleidžia mus „ant žemės“. Pasijaučiau tarsi atsitrenkęs į betoninę sieną, tarsi ryte [dar nespėjus pabusti] apipiltas lediniu vandeniu, tarsi pabudęs iš košmaro ir supratęs, kad sapnuota žaizda iš tiesų kraujuoja. Tarsi dar kartą atmerkiau akis.
- Labas sūnau.
Apkabinu ją ir verkiu. Stoviu ir bijau, jog jei paleisiu – ji išnyks. Stoviu ir bijau pajudėti. Atrodo, kad menkiausias raumens judesys gali priversti ją išeiti. Stoviu ir atrodo, kad užmiršau visus žodžius. Visur baimė. O aš stoviu savo motinos glėbyje ir jaučiuosi pats saugiausias ir laimingiausias žmogus žemėje [ir su manimi taip pat jaučiasi visi kiti].

1 M. Larsen „Netikrumas“

NEJAUGI?

Įsimylėjau. Įsimylėjau gyvenimą. Viskas tarsi nusidažė kitomis spalvomis. Kartais net patikiu, kad iš tiesų galiu skraidyti. Nuostabus jausmas. Šią akimirką turiu viską, ko man reikia. Sumažinęs savo norus iki minimumo ir suradęs motiną gavau viską, ko troško mano širdis. Kai viskas jau buvo virtę pelenais, aš juose vėl sugebėjau rasti trupinėlį aukso. Net negaliu įvardinti ir aprašyti savo džiaugsmo. Kiekviena akimirka, kiekvienas mano žingsnis, kiekvienas veiksmas man teikia tik džiaugsmą.
Atsivedžiau motiną parodyti, kaip aš dabar gyvenu. Ji negali manęs priimti pas save. Nustebusiu žvilgsniu ji žiūrėjo į mano irštvą. Stebėjosi, kaip aš taip galiu gyventi. Bet palaikė mane. Neištarė nė vieno pikto žodžio. Ji išėjo ir aš užmigau laimingas. Verkiau, bet tai buvo tyros džiaugsmo ašaros.
    Susitikau su Evelina. Vėl. Myliu savo saulę. Švelnūs bučiniai, glamonės ir saldus išsiskyrimas. Dar susitiksime. Išeinu ir sutinku Eglę. Ir vėl viskas kartojasi. Tarsi švelnus vėjelis ji liečia mano kūną ir aistra dega mano viduje. Išsiskirdamas dar kartą ją pabučiuoju. Vaikštau gatvėmis be tikslo. Sėdžiu ant suoliuko – be tikslo. Šalia manęs prisėda Rūtelė. Užuodžiu jos svaiginantį kvapą. Vėl manyje pabunda gyvuliškas instinktas. Rankos tarsi bejausmės ataugos pagauna nesipriešinančią auką. Glostau jos veidą, bučiuoju akis, kaklą. Tarsi pabudęs iš sapno, paklaikusiomis akimis, pabėgu.  Ir tarsi į sieną atsitrenkiu į Gintę. Ji apkabina mane ir pasijaučiu tarsi baikštus žvėrelis saugiausiame prieglobstyje. Jaučiu jos kūną, rankas, krūtinę. Švelniausia būtybė, globojanti mane. Ir tarsi tas baikštus žvėrelis ištrūkstu iš prieglobsčio ieškoti maisto. Jaučiu nenumaldomą alkį, kuris verčia mane bėgti. Mane sustabdo rudos akys. Vykintė. Vėliau Agnė, Rūta, Justė, Sima, Ignė. O mano aistra ir švelnumas vis dar negali išsieikvoti. Tarsi robotas dalinu švelnumą, glamones, bučinius, sėklą. Toks jausmas, kad manęs niekas negali sustabdyti. Viskas vyksta automatiškai. Jokių jausmų. Pradedu bijoti savęs. Ir pabundu išpiltas šalto prakaito. Per naktį susapnavau visas savo mylimąsias. Keturios valandos ryto. Reikia dar pamiegoti, nors jau bijau užmigti. Užmigau. Per likusias valandas sugebėjau susapnuoti visus savo draugus. Ką tai turėtų reikšti? Taip, aš pasiilgau jų. Galbūt tai reiškia, kad viskas grįš į savas vėžes? Viskas susitvarkys? Viskas bus gerai? Kažkodėl naiviai tuo patikiu.
Net nepajutau, kaip prabėgo spalis ir lapkritis. Po trijų dienų žiema. Reikia pradėti kažką galvoti. Reikia ieškoti naujo būsto. Šilto rūsio ar požeminio vandentiekio trasos. Po Vilniumi tokių šimtai, tūkstančiai. Turėčiau greitai rasti savo naują būstą. Amžinas lietus trukdo ieškoti. Per jį negaliu ilgai vaikščioti, o tuo labiau persigabenti visus savo daiktus. Per šią savaitę jų prisikaupė ganėtinai daug. Netgi per daug.
Labai sunku, kai aš laimingas, rūpintis kažkuo, kas man visiškai nerūpi, išskyrus mano laimę. Tarsi apkvaitęs vaikštau gatvėmis ir ieškau sau naujos irštvos. Kai pradeda sektis, tada jau sekasi viskas, kad ir ką bedarytum [lygiai taip pat ir su nesėkmėmis]. Labai netikėtai surandu apleistą šiluminę trasą. Puiki vieta, geras priėjimas.
Lyja. Tikiuosi rytoj jau nelis. Rytoj jau žiema. Reikės išnešti iš šitos irštvos visus daiktus ir nugabenti juos i žiemojimo vietą. Laukia sunki diena. Stengsiuosi pabusti kuo anksčiau ir pradėti kraustymąsi. Kuo anksčiau pradėsiu, tuo anksčiau baigsiu. Labai tamsus vakaras. Pavargau per šiandieną. Atsigulu ir svajoju. Tikriausia taip ir užmigau. O gal dar pabudau. Tamsi naktis. Kažkur nuklydome. Su manimi Sergėjus. Šiąnakt vėl rūpinamės savo santaupomis. Vogsime benziną. Gana greitas ir paprastas darbas. Surandi „ne vietoje“ pastatytą mašiną. Išsiurbi visą benziną, o vėliau parduoti rusams. Šį kartą surandame tik dyzelinį kurą. Tiks. Tamsus kiemas, vienišas automobilis. Viskas labai paprasta. Reikalai klostosi puikiai. Aš stebiu aplinką, Sergėjus rūpinasi dyzeliniu kuru. Staiga tolumoje pamatau siluetą. Atrodo jis nekelia grėsmės, todėl net neperspėju apie jį Sergėjui. Apsidairau dar kartą. Jokios baimės. Per aitrus dyzelinio kuro kvapas aplink mane. Cigaretė Sergėjaus rankose. Maža liepsnelė. Pliūpteli ugnis. 2004 metai, lapkričio 30 diena, antradienis.
- Jo motina verkė. Jis nesulaukė ryto.

EPILOGAS

Rūta, Rūtelė, Evelina, Edita, Jovita, Ovidijus, Agnė, Darius, Eglė, Gailė, Jolita, Vykintė, Justė, Ignė ir dar begalės jaunųjų rašytojų. Tu nespėjai jiems padėkoti už tai, kad jie tiesiog yra. Nors ir pamirštas, Salmonijus niekada jų nepamiršo. Kiek daug liko neištartų žodžių, kiek daug mes nepasakome netgi mylimiems žmonėms. Kodėl? Nejaugi vėl viskas kartojasi? Nejaugi vėl viskas tik dėl baimės? Baimės likti nesuprastiems, baimės, jog iš mūsų pasijuoks. Nejaugi? O gal bijome pavydo? Juk kartais žmonės pavydi mums netgi mūsų nelaimių. Sakysite, jog esate toks, kuris nepavydi? O man atrodo, kad tokių nebūna. Kartais tiesiog ilgą laiką neturime ko pavydėti ir pamirštame, kad esame pavydūs iki kaulų smegenų. Ir kam to reikia? Juk vien pavydėdami mes nepasieksime to, ką turi kitas. Atrodo kiekvieną dieną įgauname vis daugiau patirties, tačiau mes ja kažkodėl nesinaudojame. Vėl pamirštame save. Be reikalo galvojame apie kitus ir pavydime jiems. Nors tereikia atsistoti ir pradėti kažką daryti, siekti savo tikslo, o nelaukti, kol kaimynas atneš tau dovanų auksinę lėkštelę su pasakišku likimu joje. Turime kovoti patys, viską susikuriame tik patys. Ir tik tada galime sau pasakyti, kad mirsime laimingi. Jis kovojo šešis mėnesius. Tapo laimingu. Mirė su šypsena. Jis pasiekė savo. Galbūt nieko naujo neparašė, neketino nieko šokiruoti, norėjo, tik pasirodyti prieš gyvenimą ir įtikti likimui. Džiaugėsi kiekvienu rastu eilėraščiu, mėgavosi jaunųjų rašytojų mintimis. Tai, ką aš užrašiau, buvo jo gyvenimas ir noras, kad kažkas atkreiptų dėmesį. Noras išlikti. Tai jo svajonės, lūkesčiai ir troškimai, sapnai ir realybė tokia, kokia ji buvo. Ieškojimas ribos, kai sapnas virsta realybe. Jis ją surado. Mirė sapnuodamas. Visi kiti tegu suranda ją patys. Viską, ką užrašiau jis paliko jums. Jūs nuspręsite ar tai teisinga, ar tai gražu, ar tai maralu. Aš neketinu jo teisinti. Gyveno taip, kaip pats buvo nusprendęs. Jis pats pasirinko tokį kelią, pats susipažino su tokiu likimu. Aš didžiuojuosi juo, nes jis pasiekė savo. Šiąnakt ir aš baigiu jo užrašus ir dedu tašką. O rytoj gyvensiu savo gyvenimą toliau. Rytoj bus kaip ir vakar. Rytoj vėl pievoje skleisis žiedai, rytoj vėl gims šimtas tūkstančių vaikų, vėl skylėtas dangus susimaišys su duobėta žeme, vėl mylėsis milijonai žmonių, vėl padidės ozono skylė ir ištirps dar šiek tiek ledo, rytoj vėl bus taip pat kaip ir šiandien. Kaip ir vakar. Skirtumas tik tas, kad rytoj kruvinom ašarom verks vienintelė jo motina. Nes šiandien galėjo mirti dar vienas genijus. Bet šito aš pakeisti negaliu. Verks, nes supras, kad tai – déja vu.
- Ovidijau, ar viską užrašei?
- Taip.
- Gerai. Dabar gali aukoti.
- Taip.



Torrevieja [Ispanija] – Vilnius [Lietuva]
Nuo 2003 – 07 – 31 iki 2004 – 01 – 29
2004-03-10 00:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-16 22:41
Calm Box
sakyč interesnai, tik dar 1/3 teperskaičiau. grįšiu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-10 21:26
Salmonijus Dulkė
Aciu uzh komentarus. norejau deti trumpesniais, bet atsisakiau tos minties, kadangi tai pirmas ir paskutinis mano kurinys. norejau deti ish karto visa. suprantu kad skaitosi sunkiai ir nelabai zmones turi laiko gaizti viso kurinio skaitymui. bet.. kaip jau padariau taip.

del komentaro apie benzino vogima - benzinas vogiamas su tuo paciu sergejumi, bet tai vyksta sapne. o sapne galima bendrauti ir su prieshu manau. be to sapnuojame kad butent sergejus ji sudegina.

tikriausia tiek. aciu.

Su pagarba Salmonijus Dulke.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-10 20:59
Josefine Sigurthsdottir
nius pasiduodu. einu pasivaiksciot veliau grisiu pratest.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-10 11:15
Pieva Debesaitė
Ir aš perskaičiau! Bet jokių pastabų neduosiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-10 10:51
Nyarlathotep
As perskaičiau. Keletas pastabų. Prologe, Kelionėje, ir Mamoje patingėta suskirstyti tekstą į paragrafus. Labai blogai skaitosi ;)  Taip pat reiktų vengti skliaustų, kur galima viską įkomponuoti į sakinį. Taip pat atrodo tarsi vagiamas benzinas kartu su tuo pačiu Sergėjum, kuris apgavo.
Beje, manau, kad geriau dėti tokį kūrinį trumpesniais gabaliukais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-10 08:38
Rikute
Kadangi neperskaiciau taj nieko ir nepasakysiu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-10 06:16
Madam_Myvio_Patis
Tox pawadinimas, tai tikrai kadanors perskaityti reikes :))))
ech, achiu - nereikejo... ;>
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-10 00:14
septyni
vargšai adminai.. jiems juk reikia skaityt ;]]]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą