Išsilaisvinimas

Stogų latakais rieda ašaros dangaus.
Ritmingai daužos padaro širdis.
Palaima skausmo dūžiais plūsta
Į vargšą jojo subjaurotą kūną.

Šlykštus iš gerklės liejas kraujo skonis.
Suklumpa padaras, ir griūna jis ant žemės purvinos.
Pakyla siela virš agonijoje merdinčiojo kūno,
Užvertus galvą bando godžiai ryt lietaus lašus.

Priedainis:
Lietaus lašai uždengia mirtį.
Po jais pasiaukojančiai užmiega kūnas.
Ir sielos pasispardymas ištrūkti žūsta,
Ištykšta žemėn praeitis akla.

Pajutus siela lasivės skonį - nusivylė.
Panoro vėl sugrįžt atgal į kūną,
Vėl jaust žmogaus prisilietimą,
Vėl prisimint gyvenimo aistras.

Sūriems lašams nustojus kristi iš dangaus,
Sužimba saulės spindulių kaitra.
Ji uždega parkritusį ant žemės kūną
Ir nugramzdina sielą į pragaro gelmes.

Priedainis:
Lietaus lašai uždengia mirtį.
Po jais pasiaukojančiai užmiega kūnas.
Ir sielos pasispardymas ištrūkti žūsta,
Ištykšta žemėn praeitis akla.

Taip lieka sutryptas sielos kelias atgal.
Daugiau niekada nepajus ji gyvenimo skonio.
Palaidota viltis susigrąžinti savus troškimus
Jai virsta į kančią amžinai pūt gelmėse.