Marija dailininkė

Marija mokykloje jau kurį laiką mokėsi gerai. Jai sekėsi matematika ir lietuvių. O klasės auklėtoja jai nebeatrodė nei bloga, nei pikta. Bet atsitiko tai, apie ką Marija nebūtų niekada drįsusi net svajoti.
Visi vaikai turėjo piešti per dailės pamoką, arba spalvinti. Ir vieną dieną mokytoja liepė atsinešti akvarelinių dažų ir leido piešti, ką tik nori. Ir Marija piešė. Iš pradžių net nežinojo, ką tokio nupiešti. Galvojo gal princesę su gražia suknele ir karūna ant galvos, arba gal pasakų fėją, o gal mamą. Ji pažiūrėjo per petį Gretai, savo suolo draugei, ir pamačius, kad ši jau piešia princesę, atsikratė tos minties. Tada atsisuko per petį į Petrą ir sukikeno pamačius, kad šis piešia didelę dėžę su ratais, matyt, įsivaizduodamas, kad tai mašina.
– Marija, nesisukiok į šalis, – išgirdo ji mokytojos balsą. – Piešk pati.
Marija atsisėdo tiesiai ir pažvelgė į popieriaus lapą. Ką galima tokio nupiešt, ko niekas kitas nepieštų? Marija suraukė antakius. Hm… medžio niekas nepieš.
Ir Marija nupiešė medį. Didelį, per visą lapą. Tada dar sugalvojo, kad medyje gyvena paukščiai, ir nupiešė daug paukščių, vienus čiulbančius, kitus lizdeliuose snaudžiančius. Dar nupiešė museles skraidančias ore aplink medį ir lapę snapę už medžio užlindusią, visą išsišiepusią ir jau tykančią kokio paukštelio. O po to šone nupiešė kalvą, o už tos kalvos medžiotoją pasislėpusį, su šautuvu lapės tykantį, visai kaip iš Raudonkepuraitės. O dar dangui nupiešė saulę ir debesėlius, ir vaivorykštę nupiešė, ir gėlyčių ant kalvos priaugusių. Visko piešė daug daug ir net nepastebėjo, kaip Greta jai per petį žiūri, ir kitos mergaitės galvas pakėlusios ant ištemptų kaklų, žvelgia, ką Marija ten tiek paišo. O mokytoja iš kito šono atsistojus irgi stebi ją ir rodos kažką mąsto.
Tad, kai nuskambėjus skambučiui į pertrauką, Marija pakėlė galvą, ji pasijuto vos ne koncerte, kur visi jos klausosi. Tik niekas nesiklausė, o spoksojo kaip į kokį retos rūšies eksponatą.
Po pamokos Marijos dailės mokytoja paprašė, kad Marija ateitų prie jos pasišnekėti ir paklausė, ar nenori Marija duot jai savo piešinio. Marija net pasipiktino, toks gražus paveikslas gavosi, o čia dabar užsinorėjo mokytoja ir reiks atiduot. Vos verkti nepradėjo, gi mamai dar reikia parodyt, toks piešinys! Bet mokytoja paaiškino, kad ji nenori visai paimti to piešinio, bet nori jį nusiųsti į vaikų piešinių konkursą.
– Marija, – rimtai jai pasakė mokytoja, – tavo piešinys tikrai labai geras. Aš manau, tu net gali laimėti.
– Ką laimėti? – pasiteiravo Marija.
– Na, nežinau, gali laimėti prizą. Gal būt knygelę gražią arba žaislų.
Marijos akys nušvito. Ji sutiko duot piešinį mokytojai, o ši pasakė, kad jei Marija nori, tai gali paveikslą parsinešt namo, parodyt tėveliams. O mokytoja pasakys, kada atnešt piešinį konkursui.
Marijos mama vos neapsiverkė iš džiaugsmo sužinojus, kad Marijos paveikslas bus siunčiamas į parodą. Jis kabėjo tarp daug daug kitų vaikų paveikslų galerijoje Vilniuje, ir Marija su pussesere ir tėvais buvo atvažiavę jo pasižiūrėti. Paveikslavosi kaip prie kokios skulptūros parke ir valgė ledus.
O po mėnesio atėjo laiškas, kur Mariją kvietė atvažiuoti atsiimti prizo, mat nors ji nelaimėjo nei pirmos, nei antros, nei trečios vietos, bet gavo pagyrimo raštą ir labai gražią knygą su tikrų dailininkų paveikslais.
Dabar Marija visos mokyklos dailininkė, ir jos paveikslas kabo įrėmintas salone ant sienos.