Teksto analizė ir interpretacija

Pagal Mariaus Ivaškevičiaus „Istoriją nuo debesies“

LAIŠKAS IŠ M VIETOVĖS. LAIŠKANEŠYS PARPIA ABSURDO TRAMVAJUJE, KATRAS DAR IR PLAUKIA DEBESŲ JŪRA VANDENYNU

Tiek nedaug tereikėjo. Penkių valandų sekmadieninio skaitymo ir kaspusvalandinio maršruto „lova-virtuvė“ (kavos), dviejų šimtų šešiasdešimt dviejų puslapių, debesų kupolų, beprotiškų veikėjų, mirusios ar niekad ir neegzistaviusios praeities laiko, ilgiausio kelio ir gyvenimo paties keisčiausio, nebylaus suartėjimo, susiliejimo su Lietuva. Išties visai nedaug tereikėjo, kad prikapsėtų į mane Sujudimo ir Kaitos pilni indai iš surūdijusio čiaupo, kad suvarvėtų Įspūdis. Manau, žinai, koks tai jausmas. Apdujimas, amžinybės lietus, veikia greitai ir stipriai, nebegali nerašyt, bijai begalybės ir beprotybės, nes, po velnių, patikėjai aiškiai išgalvota istorija apie milžinus, grąžinusius Lietuvą debesin (suprask, namo) po tūkstančio metų, tan debesin, katro vardą įspėjus nežinia kam, jis išsiliejo ežeru –

- bet kvėpėjo Markesu, tarp eilučių šmėžteldavo Škėma, atrasdavau akimirkom net trupinius savęs, vis dėlto, vis dėlto gražu ir stebuklinga išplaukt iš ežero, žinot, kad tavoji tauta – tai lietus -

- ir ne bet koks lietus – visokio plauko lašai, įvairiais vardais: Vincas, Marija, Motiejus, Sabina, Jonas, spalvingomis profesijomis, skirtingomis širdimis ir prasmėmis, kitokiu prasmingumu, tačiau pastarasis, atėjęs dar iš viduramžių ūkuose paskendusios Lietuvos, slaptingai sujungia mane, veikėjus ir Tave -

- ir ne mano kaltė čia, tiesiog patikėjusi liūdnos fantazijos tikrumu panorau, kad žmogus, tikintis lietaus nesugebėjimu numirt, metų nebuvimu, mokantis dainuoti žodžiais, groti stilium ir klausyt širdim, netikėtai taptų mažų mažiausiai draugu, kuriam galėčiau skambinti, kada panorėjusi, su kuriuo galėčiau tylėt apie jūras ir prakeikimus, skaityt Parulskį ir Nyčę -

- ne, tai kaltas debesis, tylos draugas, priminęs, kad gyvenu, paaiškinęs, kodėl gyvenu, beprotiškais užmojais linksminęs - juk negalima nemylėti dangaus, negalima nemylėti debesų, bent vieno iš jų -

Tokiais tad būdais, paralyžavęs protą, privertei nejučiom (slapta net nuo savęs) pažvelgt į tą dangų, naktinius debesis, nepastebėt, kad nėra mėnulio, o kas čia baisaus, kad nėra mėnulio, juk sviesiu apelsiną į dangų, krapnos burbulais saldžiais į širdį, laižysiu nektarą, vėliau pasisiūsiu atskirą kišenę sieloj, kad ten Tu įtilptum, skambintum, krebždėtum, švilpautum, ilsėtumeis, būtum, su visais debesim, su liūdesiu, su tūkstantmetine Lietuva. Juk „Istorija nuo debesies“ – daugiau nei knyga, jos neįmanoma suprast, būtina nugriaut betonines sienas į sielos džiazą, nes tik tada, kai žalias vynas pradėjo pulsuoti mano pirštais, minčių patyrimo kambariais, kai širdies abėcėlė pradėjo ritmiškai tuksėti į taktą, pūsti auksinius burbulus iš eilučių, tik tada, kai išnirau iš savęs, būtent – tik tada, kai IŠJAUČIAU, aplankė mane Tavo skrajojantis nepaprastas liūdesys ir kartu džiaugsmas: kad ir kur keliaučiau, tas debesis-Lietuva primins, kas aš, iš kur aš, kodėl aš. Noriu eit tūkstančiais pasaulio kelių su juo virš galvos ir rodyt kitiems. Žinau, kad niekad nepamesiu ir už jokius pinigus neparduosiu savo debesies. Tik čia lietlašiai medaus ant vokų kabinasi, spaudžia pilvais akis, bet aš nepasiduodu, dar ne viskas baigta, dar skaitau, bandau išskaityt, išrašyt iš savęs, o gal iš Tavęs, sudėt į debesį, žiūrėt – stebėt, kaip jis šyla, kaip didėja nuo gerumo. Staiga, tik vieną akimirką sudrebu nelyg drebulė, pagalvoju, kad tasai jutimas gali vienądien išplaukt iš manęs, pasidaro siaubingai kraupu... Manai, aš panelė Kraupinskaitė? Ne, aš –





Tavo
Nuo debesies
Lietumi
Gintarė




p. s. 30% viso šito priklauso Sinking Tree.:)