Laikinas kibimas

Kartais aukoju savo laiką eilėse. Niekaip negalėdamas nugalėti mitybos instinkto, vainikuoto alkiu, stoviu eilėje prie bandelių prekystalio. Žmonės kaip pamišę perka keptus miltus ir grūda juos kuo giliau į skrandžius lyg kokie prakeikti vegetarai. Tik nežinau, kas juos prakeikė ir taip baisiai pasmerkė.
Į alkio aukas negražu užsispoksoti. Nuo to tik labiau išalksti ir imi visiškai neabejoti savo poreikiu.
Kaip tyčia tokiu momentu po akim būtinai pasipainios koks sultingas atstovės užpakaliukas. Visiškas badas! Su kelnėm, po paltu, reklamoj… Viena alkio forma kartais gali užgožti kitą, tačiau gali virsti ir pojūčių suma. Tai jau tikras prakeikimas. Nors galbūt tik laikinas (mes visi laikini).
O mano, kaip paprasto katino, dėmesį visad patraukia pavargę, vėjo nukaršinti žvejai, atvykę traukiniu nuo Marių. Kvepia gleivėmis, žvynais ir kirų seilėmis. Gerai, kad neatidaro savo mėlynų dėžių su oda aptrauktais dangčiais – tikriausiai man iškart išsileistų nagai.
Kai aplink nėra žuvies, žvejai dažnai atrodo pasimetę, blaškosi su vata įdarytais drabužėliais ir neperšlampamais, kartu neva neperšaunamais veltiniais.
Įspūdingiausiai atrodo dideli ledu išgaląsti grąžtai. Tikra grėsmė priekyje pasipainiojusiam užpakaliokui: tik nei pastarasis, nei žvejys to atsitiktinumo faktoriaus nenujaučia. Kur jų smegenys?! Žvejams baigėsi kruopos.
Jų du ir abu neramiai stoviniuoja dairydamiesi ten, kur joks atstovas tokiomis aplinkybėmis nesidairo. Susikaupia ir žengia tiesiog į gatvę, dar dvelkiančią apšlapintu smėliu ir atskiestu ledu. Paiku judesiu nutaiko grąžtus ir beda į asfaltą. Abu galėtų pasinaudoti vienu, bet ne: kiekvienas turi asmeninį ir jaučiasi nepriklausomas - gręžia kur tinkamas. Kol kišenėj ieško pašaro likučių, atslenka pasekmės –kažkur ilgokai užstrigęs tramvajus. O žvejai retokai mirkčiodami spokso tai į naują eketę, tai į lempą virš priekinio tramvajaus stiklo.
Taip belaukiant šviežios garuojančios bandelės pasklinda žarnų su kruvina necukrine vata kvapas.
Sultingieji užpakaliai, čiaumojantys minkštas kelnes, vos nepaspringsta – nekasdieniški įspūdžiai jiems paskatina apsirijimą, o  po to, žinoma, siaubingą iškalbą pėsčiųjų karalių zonoje, neapskaičiavus peristaltikos galimybių.

- Prašyčiau bandelę su įdaru.