mesiju nebūsiu

Žvakių mirksėjimuose pasislėpę smilkalo dūmai.
Vis ta pati melodija. Niūniuoja niūniuoja niūniuoja paskandindama kambary visos dienos žiežirbas ir užgęsusius nedegtų plytų žvilgsnius. Dar pasigardžiuodama ir pasisotindama po trupinėlį išnarsto kiekvieną sutiktą sapnuotąjį. Po akimirkos peršokdama per stalą ir čiužinį, ir kilimą, valytą prieš dešimtis metų, ir dulkes, ir jausmų skersvėjus, ir aistras netikėtai sustoja ties tais, kurie jau ilgai nebeateina svečiuosna į sapnus.
Priminsiu... tiesa. Ji buvo graži. Savo siela. Savo žodžiais. Savo akimis. Klyktelėjo ir pasitraukė. Kaip nepasotintas alkanas šuo. Tokius gatvėse gaudo pasenę vaikai ir užmėto pagaliais.
Kogi aš turiu visada būti mesiju, dovanojančiu duoną ir vyną? Žinau, skamba labai iškilmingai. Parašysime kitaip... kogi aš turiu vaidinti geraširdžio pardavėjo rolę? Juk jis toks geras, toks nuoširdus, toks teisingas, jis nepaliks alkano šuns, jis... ne. Pabandykime kitaip. Mėsininkas. Taip. Šis žodis pasiutusiai tiks. Ar aš tikrai panašus į mėsininką, kuris turi begales kaulų ir gali jais švaistytis kaip pavasario vėjai kad švaistos skurdžia šiluma apvilktųjų veidais? Juokiatės? Visai ne pro šalį... kalbu gražiai, gražiai rašau, tik kartais pavargstu...  bet niekas nežino. Niekam nesakau. Saugau kaip paslaptį. Nes tai ir yra paslaptis.
Aš nieko neleisiu vidun. Nė mažulyčio gabaliuko iš jų akių. Ir niekas nesugriaus mano miestų.
Ar kasnors pagalvojo, kad tas mėsininkas yra tuščias kaip kad tuščia gali būti sudaužyta vaza?
Man patinka upės. Jos dvelkia ramuma. Joms irgi patinka upės. Ne visoms, bet patinka. Kartais jos ima ir prisigalvoja visokiausių neprotingų dalykų... kaip kad naktį eiti prie upės. Lyg negalėtų be jos gyventi. Nė velnio joms nerūpi tos upės... sakau jums - nė velnio. Kitą rytą pabudusios jos dievagosis pasielgusios keistai ir kvailai... sušalusios, neradusios nieko doro ir gražaus... neįlindusios į mano miestus ir nenugvelbusios nė mažulyčio nieko. Štai kodėl kitą kartą, pakviestos prie upės, niūriai šyptels ir tars -  dėkui ne. Gal kitą sykį. Neįveikiamas matyt pasirodžiau. Šypsausi.
Ginuosi, saugau tuos savo miestus, o kada sugalvoju nors truputėlį papasakot apie spalvas, kokiomis jie dažyti, puolusioji ima ir pasitraukia. Dingo azartas? Malonu. Daugiau ramybės.
Ar kuri eitų vėl naktį prie upės? Ne. Paprastai jos tik gailisi. Nebesikartoja. Nebedaro klaidų. Ir gerai. Man ir joms. Palikome vieni kitus gyventi vienodu laukimu. Kitų mesijų, vedančių į išganymą. Kuo greičiau.
Ar kas esate kada pagalvoję, kad toks kankinantis ir besąlygiškai lėtas vilties gimimas, toks tyras ir vaikiškas jos gyvenimas ir yra mūsų išganymas? Jei ji išėjo į laukus ir paliko jūsų dykumas ar ežerus – nemoku kiaurai žmones žiūrėti –  ir iš kur man žinoti, kas ten pas jus darosi – vadinasi, vis dar maloningai užspaudėte akis. Linkiu sėkmės. Kol neatsimerksit – neišmoksit matyti. Tada ir aš nebegalėsiu nieko įdėti į jūsų sielas. Neprašykite. Pats dar šlubuoju.
Būtų paprasčiau. Suvokimas ateitų greičiau už pasekmes -  turi ji tuos sparnus ar ne.
Bet bjauru. Racionalumu nenoriu augti. Stebuklais ir kitų sapnais. Tyruma.
Mačiau tokių gausybę. Jos kaip paukščiai puola prie maisto. O paragavusios dingsta. Jei skonis nepatinka – pasipurto ir nulekia į dausas. Tik dangūs jau senai atėmė iš jų sparnus... tai ir velkas dabar žeme. Maldaudamos. Jėga ar patirtimi. Graudesiais ar netikru tikėjimu. Atgauti. Mano, kad aš padėsiu. Tvarkykitės pačios. Duris parodysiu -  ir eikit. Kas man? Namo grįšime skirtingais keliais. 
Liaukitės nerimavusios. Anksčiau ar vėliau – grįšite. Juk yra ir nežinančiųjų. Vieni spėja, kad tai išlaisvina. Daugiau nieko neturiu jums pasakyti.
Tik verkiu tyluma.