Žmogus. Tikri draugai

Žmogus turėjo gerą širdį. Bet buvo labai negražus. Negražus savo išore. Daugybė aplinkinių žmonių jį dėl to atstūmė. Arba netgi pasityčiodavo. Ir žmogus liūdėjo. Jam buvo gėda. Dėl savo išvaizdos. Ir kartą, nebeiškentęs patyčių, žmogus apsivilko ilgą apsiaustą, užsidėjo gobtuvą, ir nuleidęs galvą išėjo iš savo gimtojo kaimo. Ir jis nė karto neatsisuko. Tik ėjo. Nes jam nebuvo gaila palikti vietą, kurioje neturėjo nė vieno draugo. Net pažįstamo.
Apsiaustas buvo juodas.
Žmogus keliavo į pietus. Jis ėjo ten, nes mėgo saulę. Dėl grožio. Nes saulė buvo labai graži. O jis toks nebuvo. Žmogus nesižvalgė. Kad niekas nepamatytų jo bjauraus veido. Tik ėjo nuleidęs galvą. Nesidairydamas. Ir ėjo jis į šviesą.
Ėjo ilgai. Ir ilgai ėjęs, jis staiga sustojo. Kai išgirdo dar negirdėtą garsą. Tai buvo jūra. Žmogui patiko jūros ošimas ir jis ilgai jo klausėsi. Ilgai klausęsis, jis leidosi jūros link. Priėjęs, jis pakėlė akis, norėdamas ją pamatyti. Akis pakėlė lėtai. Ir labai atsargiai... Kad jūra jo neišsigąstų. Bet jūra neišsigando. Tik tarė:
- Sveikas, žmogau.
Tarė ramiai. Kaip ir dera jūrai, kai joje nesiaučia audros. Žmogus labai nustebo:
- Tu neišsigandai manęs?
Jūra atsakė klausimu:
- O kodėl turėjau išsigąsti?
Žmogus paraudo ir nedrąsiai pasakė:
- Aš negražus...
Ir jūra jam pasakė:
- Žmogau, tu gražus. Vidumi gražus. Tai ir yra svarbiausia. Tai - pagrindas. Aš tavyje jaučiu grožį.
Žmogus nenusileido:
- Bet pažiūrėk... Pažiūrėk... kaip aš atrodau...
Jis atrodė liūdnas. O jūra jam tarė:
- Žmogau, tavo išvaizda nėra svarbi. Į ją žiūri tik tie, kurie neturi širdyje tikros meilės. Galintys mylėti žiūri širdimi į kito širdį. Jiems nerūpi kūno grožis. Juk mylėti žmogų nereiškia mylėti jo išorę. Mylėti žmogų galima tik pamilstant jo širdį. Pažiūrėk į saulę. Ji juk nenusisuka nuo tavęs, kai pažvelgi į dangų. Ji juk tavęs neišsigąsta. Ji myli tave. Ji myli visus. Ir medis, paslepiantis tave nuo kaitros. Argi jis nusuka šakas į šoną, kai tik tu atsisėdi po juo? Jis it toliau ištikimai saugo tave nuo kaitros savo pavėsyje.
Tada žmogus paklausė:
- Medis irgi mane myli?
- Jis irgi turi širdį.
- Medis, saulė... gal ir tu mane myli. O žmonės? Jie manęs bijo...
- Žmogau, jie bijo tavo išorės, nes pirmiausiai ją pamato. Tau gėda dėl to, todėl bijai parodyti, kad esi vidumi gražus. Užtat ir nemyli. Jei jie pirmiausiai pamatytų tavo širdį, ir jie tave mylėtų. Tikrai. Tu esi gražus. Jei to neslėpsi, tave mylės visi: saulė, medis, paukščiai, debesys, gelės... Visi.
- Ir žmonės?
- Ir jie.
Žmogus valandėlę galvojo. Tada paklausė:
- Jūra, tu gali matyti visą pasaulį. Pasakyk, ar pasaulyje yra ar bent vienas žmogus, kuris vidumi būtų gražus, bet liūdėtų?
Ir jūra nutilo. O žmogus laukė. Medžio pavėsyje. Medis saugojo jį nuo kaitros, ir žmogus jautėsi mylimas. Pirmą kartą gyvenime.
Po ilgo laukimo jūra vėl ėmė ošti. Žmogus atsistojo ir išgirdo jūrą:
- Yra... Imk...
Ir jūra išplovė užkimštą butelį. Viduje žmogus rado lapelį. Ir ištraukė jį. Perskaitė: "Sveikas, vienišas žmogau. Jūra man sakė, kad esi gražus, bet nelaimingas. Aš taip pat. Mus sieja meilė. Jūra sakė, kad aš graži. Vidumi graži Tai - pagrindas. Būkim draugais. "
Žmogus pažvelgė į saulę. Ir nusišypsojo. Tada nusivilko apsiaustą. Nes buvo gražus. Vidumi. Jūra irgi džiaugėsi Žmogus pagalvojo: "Tai - pagrindas... " Tada žmogus paėmė švarų popieriaus lapą ir užrašė:
"Būkim... "