pavasaris - žiaurybės pakarklynas

Atėjo pas Daunelį pavasaris.
kiek pavėluotai, tik rytoj,
Tačiau Daunelio akys susitraukė -
jis jau pavydi Žuviai Slieko,
nes jos pasaulis nedygliuotas.
Tad kreipėsi vargšasį patį
Žydrosios Pievos Sukūrėją.
jam sako Vaikis:
- Mylėk Mane, prašau, kaip
myli kirvis Apuokėlį,
nes Gertrūda turi bėdą -
vilko iltis.
o Perunelė - visą cirką kelnėse...
(Daunelis nutylėjo visa kita, tai ir aš nutylėsiu)

ir Brahma didis tarė iš aukštybės:
- Tu, mano Atmane, didžiausias Minuse,
Tau Kurmis neša apelsiną - vadinas lis.

iš sielvarto net sukūprėjo Daunelis,
lyg smalon pilvą įmurkdęs ir
Ėmė raudoti gleivėtais žemčiūgais.
Atėjo pas Jį Mieloji Karolina,
sako:
- Dauneli, aš tave myliu!

Daunelis kad pasiuto rėkti,
už radiatoriaus pasislėpė.
tada Jam apsireiškė Amžių ragas.
Pamokyt bando:
- Tu griebk už pjūklo, jį praryk,
tada pasiguldyk pašonėj Blyną,
po to iškišk liežuvį pro akis
ir bėk į Žydrąją Pievą
Sakyk sutikęs Parį:
- aš tave mylėjau, bet tu pražudei Kregždutę, kuri gyveno Šėtonėlio paragėj.