Iš asmeninių užrašų - kalta prieš realybę

Staiga supratau, kad galiu ir neturėti savo nuosavos jachtos, kurioje pusnuogė galėčiau degintis. Kažkodėl realybė užvaldė mintis. Krūtinėje - nepakeliamas sunkumas ir niekaip negaliu pravirkti. Mintys, kad turėsiu tai, ko noriu, dingo... Gal jas nuplovė jau parą pliaupiantis lietus, nesiruošiąs liautis? Gal užliūliavo jau kelioliktą kartą skambanti ta pati svaiginanti daina?
  Šią minutę galėčiau pavadinti Realybe, bebaigiančia mane užsmaugti. Kaip pravirkti? - Niekaip. Ko aš bijau? - Tikrovės. Sudužusių svajų. Pesimizmo bangos. Kodėl sau vis primenu seniai padarytą klaidą? Kam save kankinu? - Nes noriu save užgraužti, noriu būti Kalta. Bet tai klaidai buvo lemta išsipildyti. Dabar tas žmogus "laimingas". Vis tiek nieko nebūtų išėję. Tai būtų virtę paprasčiausia Realybe. Aš šizofrenikė? - Turbūt.
  Tamsūs debesys nesiliauja plaukę dangumi. Pala, pasigarsinsiu muziką. Jau artima daina. Mana dalis. O, nustojo liję! Aš to visai nenorėjau. Vis vien klausysiuos tos pačios dainos, nepaversiu jos savo svajų išsipildymu. Nors taip norėtųsi pašokti per šią dainą su "laiminguoju žmogumi", kad ir pliaupiant šaltam lietui, kad ir dustant nuo smaugimo, kad ir Kaltai, bet toj, sušiktoj Realybėj...