Du vinys, kad perplėšti per pusę, ir vienas vinis, kad kančia nesibaigtų

Ant apgriuvusios sienos kabo laikrodis, nelygiai, bet ritmingai tiksėdamas savo amžinąjį tik-tik, tik-tik, tik-tik... Ir naujas kryžius, negrabiai išpjautas iš dar pusiau gyvo medžio. Jei būtum kantresnis už laikrodžio tiksėjimą, sugebėtum pamatyti, kaip prikaltoji leisgyvė figūra dar bando ražyti riešus, pakelti stabarėjantį kaklą, nusipurtyti priaugusį erškėčių vainiką... Nuo amžinojo "tik-tik, tik-tik... " lėtai, bet ne mažiau skausmingai sutrūkčioja antakiai, grubios meistro rankos sutverti tankūs ir suraukti. Lėtoje agonijoje kyla ir leidžiasi vos pajėgianti alsuoti krūtinė. Atrodo, lyg tai pats likimas į žiaurias rankas būtų ėmęs kreivai nuaugusio kedro šaką, be gailesčio, lyg netinkamą visumos dalį, išlaužęs, ir kalto kietumo nagais ėmęsis formuoti liesą, grubių kontūrų figūrą.

Pradėjo nuo žaizdos paširdžiuose... Gumbai šakoje pavirdo į ankštą krūtinę, kurioje neliko vietos neramiai žirdžiai - ji pasmerkta sudžiūti nebetuksėdama, klausydama vaiduokliškojo "tik-tik, tik-tik". Kietose rankose lenktas kaklas įtrūko, ir atrodė, lyg nukryžiuotąjam norėta kančią sutrumpinti perkandant gerklę... Bet akys išėjo labai gyvos. Beveidėje plokštumoje tik jos vienos ir tešvietė, paslėptos po skaudančiais, atsikišusiais antakiais - o be jų tik nebylus bukas smakras, ir keliais bruožais, kiek leido medžio gumbas, pavaizduotos sulipusių banguotų plaukų sruogos.

Kryžių pagamino iš tos pačios šakos storesniosios dalies - likimas, lyg besityčiodamas, nusprendė nubausti kankinį ant jo paties pagrindo. Ta dalis, iš kurios augo, ant kurios stiebėsi su nauja gyvybe jos tęsinys, kuri padėjo slėpti nuo saulės negražius gumbus, leisti gležnus, nesveikus lapus, dabar plėšia perpus, į kairę ir į dešinę, tikrais vinimis prikaltas rankas. Galvūgalyje išdavikiškai brinkdamas kryžiaus gumbas lenkia žemyn dar išdidžią galvą, aitrindamas kaklo žaizdą, neleisdamas žiūrėti į viršų. Bedžiūvantis medis riečiasi į priekį, atstatydamas krūtinę lyg paskutiniam dūriui...

Ir laikas čia sustoja, žiauriame monotoniškame "tik-tik, tik-tik... ". Amžinas, negendantis, neskubantis ir šaltas laikrodis skaičiuoja nepabaigtos kančios sekundes. Per didelėmis išskobtos akys kaltai žvelgia į vieną pusę, vis pamatydamos praskriejančias gyvųjų figūras, net nesusimąstančias apie jaunojo kryžiaus kančią. Bedžiūvančioje krūtinėje širdis nutils viena, niekeno nesuprasta ir neišklausyta. Nutils labai labai iš lėto, viename ilgame beprotiškame "tik-tik, tik-tik", kabant ant naujai sienon įkalto plieno skaudumo  vinies.