Šaltis

Virš seno miesto skleidžiasi naktis
apgaubia visumą savo tyla.
Ir žėri žvaigždės, šviečia pilnatis
ir gatvėse žmonių beveik nėra.

Užmigo medžiai, žmonės, pastatai -
tik tiltas blykčioja neoninėm pašvaistėm.
O sutemos' matyt didi pilis
Jos kuorai ledo mėliu šviečia skaisčiai.

Įžengsi - pasitinka pagarbiai
tarnai, sargyba - jiems tu vadovauji;
eini per sales - krikštolu gūdžiai
vien tavo žingsnių aidas tekeliauja.

Užlipi bokštan - miestas apačioj
toks mažas, svetimas ir toks suirzęs.
Atsigręži - ten aukso prabangoj
kolonos ne žvaigždėm, o briliantais blizga.

Ten tavo legionai ir būriai
po karo vėliavom vieningai išrikiuoti.
Lig horizonto jų eiles matai
ir šūkį jų: "Mums, vade, komanduoki! "

Prisėdi - užsimerki - ir junti
Heteras prie savęs, jų žvilgį tamsų.
Pamoji, prieini, apkabini-
už tai apipili visas jas auksu.

Čia kamerdineris - be galo paslaugus:
jei teiksitės, šio to geresnio turim:
dar didesnius, galingesnius būrius,
dar gražesnių heterų būrį.

Užtenka! - suklykiu. Kalaviju
daužau menes ir auksą, briliantus.
Išvijęs dvariškius, visas minias
bėgu atgal, prie atdarytų vartų.

Lyg šauktų kas pro šaltį - lyg kažkas
pro tamsą į mane su meile žiūri.
Bandau iškelt pirmyn maldai rankas-
ir vėl klimpstu į savo juodą niūrį.

Atsigręžiu - o virš pilies matau
juodšalmį, tamsų didį siluetą:
"Tu man, žinok, seniai jau priklausai,
tik tau pilis šita yr' pažadėta.

Tol, kol tu žemėje - tau šalta bus gvyent
bet čia, pily, tave sušildyt galim.
Tik sumokėki nuodėmėm gausiom
ir gausi viską, būsi visagalis:.

Klumpu - ir nežinau kurlink pasukt...
O miestas apačioj ramiai gyvena.
Pily girdžiu vėl marširuojančius būrius,
girdžiu kaip zylė mieste jau čirena.

Šalta.



2004. 02. 21d.
Europa