Aidas

Nepasitenkinimas kartais užgožia mus
Ir akmenys užgriūna nukirsdami nuoširdumą lyg vandenį
Ir prasiveržia pačiu veržlumu tas pats nuoširdumas
Per viršų šniokšdamas kaip Cunami
Ašaros ryto skaidrume lyg rasos pabyra
Nuplauna skausmų iškankintą sielą
O mes net nepajuntam kad tai kas įvyksta kaskart ne akimirka
O debesys krinta ir skalbia mus taip kad gyvename
Ir akmenines lubas virš galvų nuo žmonių pasistatėme
Paukštis praskrisdamas šūkteli
Kiek dar liko tiesos mūsų žodžiuose
Tylim