Rašyk
Eilės (72008)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10305)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







38. Prie įėjimo


              Pasidarė tamsu. Joks šviesos spindulėlis negalėjo patekti į uolos užverstą urvą.
— Raktas ir vėl mane kažkur traukia... — sušnabždėjo draugams Juodis.
— Sėskim ant Manto šluotos ir tegu neša, — pasakė Žalis. — Tamsoj nieko nematydami galime įkristi į kokią vilkduobę ar patekti į kitus urvo spąstus...
Vėl skrido ir nusileido dar prie vienų durų, prie kurių, prirakinti storomis grandinėmis, vaikščiojo du didžiuliai liūtai. Aplink juos mėtėsi apgraužti žmonių kaulai.
— Dabar leiskit veikti man! — šūktelėjo Mėlynis.
Jis tuoj užšoko ant vartų ir mestelėjo kibirkštį ant suriaumojusio ir arčiau stovėjusio liūto. Sušnypštė raudona rūkstanti ugnis ir nė pėdsakų neliko nei liūto, nei grandinės. Pasisukiojęs vėjas išnešiojo baltus pelenus. Antras liūtas, pamatęs kas atsitiko jo draugui ir norėdamas pasprukti, ištempė grandinę, pradėjo daužytis. Nuo grandinės trūkčiojimo suskambo visa užburtoji požemio karalystė. Tarsi bažnyčių varpai, tarsi koks požeminis dundesys. Tai truko neilgai, nes antrą kartą mesta kibirkštis sudegino antrąjį liūtą.
Po to, greitai raktu atidarę vartus, visi keturi perbėgo pievą, Pinčiaus lazdele greitai visi susimažino ir pasislėpė mažame požemio karalystę juosusios sienos plyšyje. Atskubėjusi požeminio karalystės miesto sargyba prie vartų nieko neberado ir pagalvojo, kad liūtai, kaip kartais atsitikdavo, bus nutraukę grandines ir pabėgę į kalnus.
— Niekur liūtai nepasidės, pasilakstys, išalks ir sugrįš, — paaiškino sargybos viršininkas. Taip jau ne kartą yra buvę...
Sargybiniai, apžiūrėję nesugadintus vartų užraktus ir įsitikinę, kad jokio pavojaus nėra, sugrįžo atgal į miestą.
Pamažu artėjo vakaro laikas, bet požemio karalystėje dangus mažai keitėsi. Virš miesto driekėsi ne mėlynas, o pilkas dangus, nesimatė saulėlydžio gaisų. Paskui virš miesto tarsi pradėjo švisti. Iš už bokštų pasirodė pailgas, penkis kartus už mėnulį didesnis šviesulys, o apie jį, tarsi avilio bitės sukosi nedidelės žvaigždės. Kai jos atsitrenkdavo į mėnulio kraštus, žybtelėdavo tarsi žaibo ugninis vingis. Kai vienu metu susidurdavo daugiau žvaigždžių, visas dangus nušvisdavo ir darydavosi visiškai šviesu, bet tas trukdavo neilgai ir pilkuma vėl apgaubdavo miestą.
Viskam nurimus, Žalis tarė:
— Dabar mum reikia kaip nors patekti į rūmus ir suimti arba sudeginti jų valdovę.
— Aš siūlau neskubėti, — prabilo Mantas, — kokią dieną pasidairykime po miestą, pasižiūrėkime, kaip ta karalystė atrodo, kas kur yra. Tada pamatysime kaip geriau viską padaryti.
Taip ir sutarė.
Vos pradėjus švisti kitos dienos rytui, Mantas ir Juodis pasivertė žvirbliais, o Mėlynis ir Žalis savo kojomis, isinešdino apžiūrėti užburtojo požemio miesto. Kiekvienas pasiėmė po kibirkštį, kad kilus kokiam pavojui galėtų gintis.
Mantas su Žaliu nuskrido tiesiasi prie karalienės rūmų, nutūpė ant palangės ir žiūrėjo, kas darosi jų viduje.
2004-03-07 23:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-08 11:31
Nyarlathotep
Žiauru taip su gyvunėliais... Vietomis kalba dirbtinoka pvz "..o Mėlynis ir Žalis savo kojomis, isinešdino apžiūrėti.. "  (beje, turbūt išsinešdinti, ne isinešdinti, t.y. įnešti) savo kojomis reiktų keisti pėstute ir "išsinešdinti" man nelabai tinktų.
Dar tokia klaidelė man taip rodos: "Taip jau ne kartą yra buvę..."  tubtūt yra sargybos viršininko žodžiai, tačiau pateikta ne tiesioginėje kalboje.
O šiaip - gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą