Rudeninis atsisveikinimas

Žviegdamas ir riaumodamas pro šalį rieda traukinys. Tonos metalo su trupinėliu priskretusio ir nenuvalyto savižudžio kraujuko. Didžiulis traukinys. Vemia. Garais ir dūmais. Din dan din dan.. kažkur per samonės šarvus braunasi stoties varpo gaudesys..
Žinau viena: aš glėby. Tiesą sakant meluočiau sakydamas, jog tik tai težinau.. daug dalykų aš apie tai galėčiau pasakyti. Bet vis tiek visa tai apie tą patį. Apie palaimingą meilę, kuri, atrodo, niekada nesibaigs...
Dundesys tolsta.. sudejuoja mirštančio senio <och> balsu durys ir taukšteli <plaktuku per viršugalvį>. O po to tyla...tuščia stotis..tik dulkės, vėjas, ūkanotas dangus...ir glėbys. Šiltas ir svaigus..nesinori toliau galvoti..norisi tik matyti tolstančius į begalybę bėgius ir ...
<gal galėtumėte duoti...>
susminga į galvą bėgvinės ir susiraukęs iš skausmo kylu iš meilės nebūties ir nesuprantu iš kur jos čia atsirado..didelės akys..susivėlusi barzda..
- ... keletą centų?
..ištiesta ranka..ir po truputėlį besivyniojanti baimė...Tylutėliai sušnara dulkės.. tarsi protestuodamos prieš ramybės sudrumstimą...
Liūdesio statula kantriai laukia, o aš bijau. Nenoriu sužinoti, kiek laiko ji nevalgė..<ar neprisisrėbė langų valiklio>.. Trokštu, kad paliktų mane glėbyje ir nueitų. Noriu. Bet nenueina..laukia.
<ak taip..keletą centų..>
Ištraukiu ranką iš kišenės ir įdedu į kitą ranką...
- Imk nors cigarečių..nieko daugiau neturiu
<tik dink..dink dink diiiiiiiiiiink.. negaliu tavęs matyti>
Akims pasitraukus pradėjau stumti jas į niekur...lauk iš mano galvos. O meilė pildė visas tuštumas..atrodo, jau tuoj bėgiai vėl ims driektis į niekur ir mudu vėl jais lėksime...maršrutas Žemė-Žvaigždės. Bilietas-meilė. Bet...
<iš kur tas gausmas?>
... sudundėjo griaustinis <ir aš tikrai žinau, jog tai ne griaustinis>..ilgas..vis garsesnis ir garsesnis...
<o ne..>
- Ar lauksi manęs?
- Lauksiu..
- Aš myliu Tave..
<akys?>
Griaustinis pradėjo vaitoti visais stabdžiais...žviegti kaip skerdžiamas paršiukas...bet dundesys nesiliauja..o senelis žvelgia pro didžiules ašaras..
- Ačiū Jums...ačiū..jūs tokie jauni...tokie gražūs...duok Dieve jums sveikatos...taip gražiai mylite..
Žviegimas jau garsesnis už dundėjimą ir pereina į pratisą spiegimą...
<kodėl...kodėl mane virkdai? Taip....palik mane su mano viltimi...prašau>
- Ačiū...laimingai Jums, seneli..
- Laimingai, meile mano...aš lauksiu Tavęs..
- Aš myliu Tave...
Pabaisa sukaukė, suvaitojo, sušnypštė ir išplėšė mane iš meilės glėbio...lėtai..vis greičiau..greičiau...
...
Atsipeikėjau tik traukinyje. Tikėjausi sugrįžęs iš karo rasti senelį ir paklausti..paklausti, iš kur jis atsirado, kas jis toks...daug tikėjausi, kol nešė mane traukinys...Bet gyvenimas viską pasuko ten, kur jam vienam atrodė geriausia ir paliko šias dvi ašaras tarsi brangakmenius, menančius ūkanotą rugsėjo popietę.

Vilnius, 2002