Ji ne Monika, ji Andrė

“Kitiem atrodau labai keistai… Gal todėl, kad vietoj durų naudoju langus, bet man atrodo, kad tai nieko keisto, ypač jei namie pamiršai atsuktuvą naudojama vietoj raktų… Ir visai nekeista, kad eidama miegoti po galva pasidedu debesį, o užsikloju su vaivorykštę… Ne, ne – tai ne dangaus subiektai, taip aš vadinu savo šunį ir katiną. Ir miegu as visai ne lovoje, o ant palangės – taip atsiveria nuostabus vaizdas į žvaigždėtą dangų, bet aš mieliau žiūriu į pilką asfaltą, nes taip papraščiau svajoti. Svajoju aš apie kiaules, taip taip aš noriu  įkurti kiaulių fermą. Ir tai visai nekeista, nors už lango visi pamišę dėl įvairių technikos stebuklų, bet jie už lango, o ant palangės yra mano pasaulis, aš jį tvarkau kaip noriu. Noriu – užveisiu kiaulių fermą, noriu – parduodu savo kiaules ir nusiperku džipą, noriu – guliu ant palangės ir svajoju…
Ir kaip žmonėms tai gali atrodyti keista? Kodėl niekas manęs nesupranta? Kodėl visiems atrodau keista kaip… kaip fuzeras? ”

Tai mažytė ištrauka iš vienos moteriškos giminės butybės dienoraščio. Šio Dievo kurinio vardas yra Monika. Tiksliau buvo Monika, nes jai nepatinka tas vardas. Jai nepatinka vardas kurį rinko visa šeima, susėdusi prie apvalaus stalo. Jai nepatinka jau nuo tada, kai šeimos taryba paskelbė nuosprendį – Monika. Tą akimirką ji pravirko ir niekas jos negalėjo nuraminti. Išskyrus senelį. Senelis, kuris taip nenorėjo savo anūkei duoti vardo Monika, bet, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi, taigi tas senelis paėmė tuometinę Monika ant rankų ir tyliai sušnibždėjo kelis žodžiu jai į ausį. Kokie buvo tie žodžiai niekas nežino – namiškiai negirdėjo, Monika nebeprisimena (vis del to jai tada tebuvo trys mėnesiai), o senelis… Jis mirė. Po jo mirties Monika sužinojo istoriją, kaip atsirado jos vardas, po jo mirties ji nebenori vadintis Monika, po jo mirties Andrės dienoraštyje atsirado įrašas:
                “Tu niekad negrįši, bet žinok, kai mes susitiksim aukštai virš debesų aš nebūsiu Monika. ”

Tesingai supratot, dabar ji ne Monika, ji Andrė...
“Tėvai nori kad gerai mokyčiausi. Tėvai nori, kad nuo dešimtos vakaro kojos iš namų nekelčiau. Tėvai nori, kad bučiau pavyzdinga mergaitė. Tėvai nori, kad po pamokų negročiau su gitara gatvėje. Tėvai nori, kad nedraugaučiau su valkatomis. Tėvai nori, kad gatvėje nevalgyčiau batono su kefyru. Tėvai nori, kad išsiimčiau auskarą iš lūpos kai mes būname svečiuose. Tėvai nori, kad aš nieko nenorėčiau, Jie nori, kad gyvenčiau kaip kiti. Bet juk tai banalu. Gyventi kaip kiti nenoriu. NENORIU!!!!!!!!!!! ”

Ir ji negyvena taip kaip kiti. Tai nesunku pastebėti iš pirmo žvilgsnio, jos unikalumą atspindi juodi plaukai, varnos spalvos drabužiai ir iš vielos sulankstytas auskaras lūpoje. Šį mėnesį ji gotė. Praitą buvo reperė, o dar ankščiau prie seimo rūmų piketavo prieš Kaledinės eglutės kirtimą. Andrės (Monikos) tėvai jau priprato prie tokio jos elgesio, tik kartais susimąsto, kad reikėtu ką nors daryti. Bet nieko nedaro, jie laukia kol TAI praeis. Nepraeina. Viskas jau tęsiasi šesis metus, nuo senelio mirties, nuo tada kai neliko Monikos. Tiesa sakant tevai jau pamiršo savo mažąją mergytę Monika, ji pavirto į Andrę būdama vos vienuolikos. Monika niekad nebegįš...