be pavadinimo

Be pavadinimo

Aš sėdėjau ir žiūrėjau pro langą. Pro mano langą buvo matyti mano gatvė. Mano gatvėje gyveno toks keistas senukas. Visada galantiškai apsivilkęs, visada pasitempęs. Su barzda, su skrybėle ir su savotišku pasaulio suvokimu.
Sėdėjau ir žiūrėjau aš į jį, stovinti prie laiptinės. Ir gaila man jo pasidarė. Pro šalį mergina praskubėjo. Keistuolis ėmė deklamuoti eiles. Niekas jų nesuprato. Kvaileliu laikė. O jis save lankų bajorų palikuoniu laikė.
“Kvailelis ir keistuolis” – pamaniau. - “Kaip skirtingai žmonės pasaulyje gyvena. O juk pasaulis visiems vienas. Tenka jame sutilpti... ”
O mergina nesuprato eilėraščio apie pavasarį ir tik atsakė pagiežingu žvilgsniu. Praėjusi pro “bajorą”, nupurtė savo skėtį tiesiai ant jo, ir dingo laiptinėje.
Beliko tik susigūžęs senuko siluetas. Toks vienišas ir liūdnas. Ir gaila man jo pasidarė.
Ant stiklo krito lašai.
“Ruduo gi, ir jo eilėraščiai šiandien netinka....  Jam tikrai ne visi namie” – pagalvojau ir nuėjau į virtuvę. Nors ir gaila jo buvo, bet asmeniniai interesai buvo svarbesni. Aš TAIP pasauly gyvenu.