Prieš miegą

Skirta A. G.
                                         
                                           


Sutrikęs langas (bandžiau jį uždaryt iš lauko pusės),
Stiklinė,
Pajuodusi iš neapykantos (gal sau?)
Ir visa ko pradžia-
Naktis.
Į vidų spinduliuoja šventiškai balta šviesa,
Švari kaip graikų moterų darbužis.

Aš ne viena.
Tiktai rami kaip Hado vartai (jau surūdiję. Vistik šitiek amžių).
Ir meilės man netrūksta.
Naktis pripildė oro tarpus
Laukimu.

Apibrėžiu aplink save aš ratą (jie sako saugo nuo piktųjų dvasių)
Ir stoviu.
Nieko negalvoju.
Suprasti tokią naktį galima
Tik jaučiant (arba tik skaitant iš delnų).

Kažkas šalia manęs alsuoja
Olimpine ramybe.
Ir vėl užtyla (kaip netekęs kvapo).
Dėkoju aš dievams, kad dar galiu dejuoti
Kaip tremčiai pasmerkta Medėja (kerštingoji!)...

Dejonė apsinuogina (kaip kekšė)
Ir kyla.
Vis aukštyn.
Palieka šią niekingą žemę
Ir barsto ant jos
Druską (vėl laukia ištisi nederkiaus metai).

Sudie Medėjos!
Sudie Jasonai, Glaukės
Ir Kreontai (šios Korinto žemės viešpačiai)!
Pažvelkit. Jūs juk nelaimingi.
Jūs amžiais mylit, žudot
Ir paliekat. Išsižadat.
(Ir jūsų aukso vilna dabar atrodo
Tik liguista fantazija).

Aš grįžtu.
Grįžtu ten, kur langas dar toks pats sutrikęs,
Stiklinė pajuodavusi (iš pykčio),
O naktis-pradžia
Ir pabaiga.

Aš laukiu,
Kada atplauks Tavo svajonių
Argas (fantastiškas ir magiškas) …