Šlep

Šlep šlep šlep...ir vėl ta pati monotonija žengia šlapiu keliu. Už lango sėdi vargana Depresija. Vakar išmečiau ją pro langą..Žinau, kad  nehumaniškai pasielgiau. Ji kabarojosi kopėčiomis atgal, beldė į langą... Tačiau buvau negailestinga ir nekreipiau į ją dėmesio... Dabar ji sėdi nukabinusi nosį ant mano palangės ir žvelgia į mėnulį – jis šiandien toks didelis ir nuo to jai darosi dar liūdniau ...Gal šiąnakt palis ir nuplaus ją nuo mano lango. Sudedu rankas vakaro maldai ir meldžiu Depresijos mirties, kad pati išlikčiau gyva.
2002 09 23