Visai vidutiniškai liūdna. Užplikiau žalios arbatos, nes turiu svečią. Visą dieną auginau jį tarsi nuodingą grybą – jis išpampo, tapo didelis, savarankiškas ir nepasotinamas: džiugiai unkščia prilipęs prie mano miego arterijos.
Laikas bereikšmis. Stingsta tarp pirštų susiraizgiusios mintys. Peleninėje miršta nuorūka. Juk galiu pasakyti: “Spjauk”?
Tik kas iš to?
Vis tiek nuobodu...
Ir kvaila...