Ar yra vartai

Trenkiu vartus prieš savo nosį...
O, horizonte! Sudie, o išsiilgti toliai...
Save atgal veduosi, ir pririšu prie baslio


Dangus apniukęs, kaip ir horizontas
Ir žvilgsnis apsiblausęs, akys skauda...
Žemyn palinkęs, dėbsau niekur: sukurkit raudą!

O mo-no-to-ni-ja - čia irgi uždaryta
Kaip jaukiasi mintis, visai sudarkyta...

Netikra tai. Vartus atverti galima - bet kada.

Ir užu vartų be šešėlio, praradęs kvapą nuo lėkimo,
Į troškų dangų pasikėlęs, nebelaikydamas laukimo,
Pasidaviau tempimui jo ir šauksmui balso,
Melodijai širdies ir ritmui valso.


Sukuosi - nuogąstavimus nušlavęs.
O tereikėjo tiktai valios...