Pabandyk, tai lengva

- Nesunku, pabandyk, tai visai lengva - tarė ji, kilstelėjo baltus sparnus ir nuskrido.

Iškėliau vieną pėdą virš prarajos. Ne, aš nepajėgsiu. Apkaustyti sparnai dar tinka gynybai, bet tik ne skridimui. Paspyriau žemyn akmenį ir akimirką dingtelėjo, kad sulauksiu stuktelėjimo, bet čia ne šulinys, aido čia nebus. Ten - nežinia. Ir į priekį Nežinia, bet į priekį galima tik sparnuotiems, taigi ten - Viltis. O žemyn yra tik Pabaiga.

Panarinęs galvą bandau ryžtis šuoliui. Arba - arba. Lyg dar labiau mane menkindamas prie krašto ryžtingai prieina ir vienu mostu atsispiria figūros. Lyg duoklę praraja suvalgo tuos, kieno sparnai nepakankamai sveiki atlaikyti jos trauką.

Prieina pažįstamas veidas, nustebusiose ir užjaučiančiose akyse dega „Kodėl stovi?“... Nusisuku, apsigobiu kaustytai sparnais lyg į vigvamą - „neklausk“. Dideli, sveiki sparnai apkabina, trūkteli už rankos, „eime“. Atgalia ranka atstumiu, „ne, nereikia“. Net tokių galingų sparnų neužteks nešti draugo likimą su geležiniais sparnais.

Dar kartą atsuku akis į tolį. „Pabandyk, tai lengva“, aidi ausyse lipnus angeliškas balsas. Šviesos blykčiojimuose mėginu įžvelgti, mėginu įžvelgti pažįstamų mostų grįžimą atgal. Bet šviesa tik žaidžia mano laukimu.

Net jei pajėgčiau skristi - tai būtų tik sekimas iš paskos. O ji negrįš..