Nauja draugė

Šiandien Renatutė pirmą kartą naujoje vietoje išėjo į kiemą. Draugų ji čia dar neturi, tad tik stebi žaidžiančius vaikus.
Po kiek laiko prieina mergaitė, mažesnė už ją, su baltu kaspinu. Ji laiko kibirėlį.
-Kuo tu vardu? -užkalbina nepažįstamoji.
-Renata, -atsako Renatutė.
-Gražus tavo vardukas, -pagiria mergaitė. -O mano vardas Linutė. O kiek tau metukų?
-Septyni. O tau kiek? -paklausia Renata.
-Šeši. O tai tu jau didelė, greit į mokyklą eisi...
Kas tiesa, tas tiesa, pagalvoja Renatutė. Mama jau nupirko jai kuprinytę, ir sąsiuvinius jau turi...
-Jau greitai, -pritaria Renatutė.
-Eime žaisti? -mergaitė parodo kibirėlį.
-Gal vėliau... Dabar mane mamutė kviečia.. O kur tu gyveni? -greitai paklausia Renatutė.
-Va ten va, tam dideliam name.. -parodo pirštu Linutė.
-Aa... tai susitiksim. Ate, -meta Renatutė ir nubėga namo.
Parbėgusi pasigiria mamai:
-Aš turiu draugų.
-Tikrai? Tai labai gerai, -mama paglosto Renatutei galvą ir paduoda duonos riekę apteptą medumi.
-Mama.. ar gali dar vieną sutepti? -paprašo Renatutė.
-O kam? -nustemba mama.
-Linutei nunešiu...
Mama sutepa. Renatutė nešina dviem duonos riekėmis nuskuba į lauką. Linutė ten pat besėdinti.
-Labas.. Imk, čia tau atnešiau, -Renatutė įbruka Linutei duoną su medum.
-Ačiū. Tai ar eime žaisti? -nekantrauja Linutė.
-O ką žaisime?
-Kepyklą...
Mergitės nubėga už namo. Štai kur tikra draugystė...