Idealistas savoj tvirtovėj

Iš vienkiemio grįžau į Vilniaus gatves
Aš šlapio jo šaligatvio kvapo pasiilgęs.
Bučiuoju lūpom gotikines sienas,
Ir į Onos bažnyčią aš veržiuos.
Ten nepakitę ornamentai,
Paveikslai kabo tų, kurių nebus.
O prieblandoj minia laukinių,
Jie linki viens kitam šviesos.
Ir nelaimingai nusidėję
Jie klumpa, žeminasi, maldauja atgailos.
Aš juos stebiu kaip meninį žaidimą -
Subjektą vyro ir moters.
Jie nuodėmes vienas parduoda
Arba išsikeičia į “Žemaitės portretus”.
Jie talentingi vyskupai
Savoj taryboj,
Jie cinikai tarp geriausiųjų gretų.
O aš tik išsiilgęs Vilniaus dvasios
Klumpu iš paskos jiems ir bučinais verkiu.