Mano gyvenimas

Guliu ir žiūriu pro langą. Jis purvinas, tačiau vis tiek matau debesis plaukiančius melsvu dangumi. Gražu. Balti debesys ir melsvas dangus. Jie įrėminti lange.
  O purvinas stiklas sudaro paveikslo įspūdį. Tik jame debesys pertapomi kiekvieną akimirką. Kruopščiai ir nuosekliai.
  Tačiau tai ne kino juosta. Aš niekada nenorėjau būti kino personažas, nes kine būna tik herojai ir antiherojai.
  O paveiksle niekas neaišku.
  Todėl aš įsivaizduoju...
  Aš pakylu. Artėju link debesų. Jie mane apkabina, o aš, išskėtęs į šonus rankas ir kojas, skrajoju.
  Aš ne paukštis. Aš tik žmogutis paveiksle, žmogutis be detalių, žmogutis baltame debesyje.
  Tu matai mane apsirengusį žaliai? Matai kaip man pro ausis lekia šnibždėdamas vėjas?
  Gerai įsižiūri ir pamatai mane, išgirsti vėją. Tačiau jis šnibžda tik tau. Nemanyk, kad jis šnibžda ir man. Aš girdžiu visiškai kitokį jo balsą. Aš jį kitokį jaučiu. Piktą ir rėkiantį. Žnaibantį ir spiegiantį. Besityčiojantį iš mano silpnumo. Vėją svaidantį mane po visą dangų.
  Tačiau tau šito nepamatyt. Mane juk apglėbęs debesis. Visad kintantis. Slenkantis per paveikslą iš dešinės į kairę. Ir niekad nesustojantis.
  O aš blaškomas vėjo niekad neišklystu iš debesies globos; jis mane tvirtai laiko.
  Tai ar matai paveikslą?
  Tapytą aliejiniais dažais. Giedrą melsvą dangų jame. Slenkantį iš dešinės į kairę debesį. Vėją, pasislėpusį tarp debesų ir šnibždantį tau meilius žodelius. Ir mane sklendžiantį žemyn.
  Tačiau atmink, kad paveiksle juda tik debesis. Visi kiti yra statiški.
  Ir dar – kadangi tu negali pajust koks gyvenimas paveiksle, noriu tau duoti patarimą: atmink vieną labai svarbų dalyką – netikėk niekuo, kas šnibžda vien meilius žodelius.
  O aš tuo tarpu skrendu toliau link savo likimo.
  Tau visiškai nežinoma kryptimi.