Slėpynes

Būna kartais taip.
Žinai, kad raktas po tavo kojom, jį reikia tik surasti. Bet jis kažkur smėlyje, jo nesimato. Aplink saulė, jūra, bangos ir kopos. Ir tu myli tas smiltis, nors jos slepia raktą. Tai žaidimas. Smiltys slepia, o tau tai gyvenimas, segmentas, kuris gal atvertų kažkokias duris, už kurių gali būti Nirvana, o gal tik dar viena diena. Smiltys to nesupranta, joms tai tik žaidimas. Smėlis linksminasi, eina slėpynių. O tu nebandai ieškoti. Veide ciniškas šypsnis, širdyje pirmapradis gėris, tikras, švarus jausmas. Džiaugsmas dėl kito, dėl to, kad pasaulyje vis dar yra vietos grožiui. O smėlis žaidžia, vėjas jam pritardamas pusto smiltis. Tau tai irgi žaidimas. Nors ir piktas, kaip kad vaikai žaisdami nesupranta, kad kažkuriam iš jų tai daugiau nei žaidimas. Jam tai – būsimo žaidimo pranašas. Ir tas vaikas tai supranta, kiti gi – ne.
Jis žaidžia su kitais, sutikdamas su vaikais, kad tai tik žaidimas, bet jis nemąsto apie tai kad reikėtų dėl to, kad jam tai kelia nuojautas, pyktis su kitais vaikais. Kam gi gadinti ir sau ir kitiems malonumą. Jug tai – tik žaidimas!
Jam surasti tą raktą būtų kažkoks break-through, kitiems tai tik žaidimo tikslas. Bet visiems tai reiškia naujo žaidimo pradžią.
Ir mes vėl einam žaisti slėpynių. Smėlis, vėjas, aš, jūra ir kopos. Ir kiti vaikai.
Vėjas kedena mintis.