Prisiminimai

      Buvo vakaras toks kaip ir visi vakarai. Šiltas, truputi lynojo, pro debesis švietė mėnulis toks baltas, nekaltas. Mačiau jo akis, lūpas, kurios kažką kaip visada stengėsi man pasakyti. Mačiau išsikerojusias virš kelio gumbuotas medžių šakas, kurios lyg kažkieno rankos apglėbusios mane saugojo. Mačiau po mašina pranykstantį pilką duobėta kelią, kuris su kiekvienu metru vis labiau panašėjo i nesibaigiančią pilką gyvenimo liniją. Stebėjau šalikelėse gulinčius akmenis, kurie gulėjo ten užmiršti ir niekam nereikalingi. Visa tai plaukė pro, virš, po manim. Tas nenutrūkstantis aplinkos judėjimas susiliejo i vientisą, tamsią pilkai žalią masę. Dabar mane tarsi kažkas traukė šituo siaurėjančiu koridoriumi; skridau nejausdamas jokių ribų, jokio pasipriešinimo, jokios priklausomybės..
Gyvenimas pro akis bėgo lėtai, lyg niekur neskubėdamas ir tyčiodamasis iš manęs visa savo didybe. O jam ir nebuvo kur skubėti; stebėjau, prisimiau, girdėjau, jaučiau, viską antra kartą. Prisiminimai buvo ryškūs ir negailestingai primindavo viską kas buvo gera, kas teikė džiaugsmo, nusivylimo, baimės. Kenčiau šitą likimo pašaipą, kaip košmarą, kaip siaubo filma, kuris matėsi net užmerkus akis. Bėgti nebebuvo kur...
O mašina toliau skrido, niekeno nevaldoma, ratai jau nebesiekė žemės, rankos jau nebeistengė sukti vairo, nes tai buvo beprasmiška. Aplinkui esanti realybė išnyko, dabar gyvenau tik prisiminimais... Iš  naujo išgyvenau pirmuosius savo jausmus šiame pasaulyje. Stebėjau kaip jie kito vystėsi, kaip juos keitė sutikti žmonės. Prisiminiau pirmą kartą gyvenime sutiktas tas ypatingas akis, kurios prodė kokie vaikiški ir nerūpestingi jausmai buvo ligitol. Prisiminiau ir skausmą, kurio niekada nematė pasaulis, jis taip ir liko manyje. Prisiminiau žmones kuriuos skaudindavau, kai pamindavau jų jausmus, analizuodamas jų poelgius ir besimokydamas iš jų klaidų. Pagaliau prisiminiau ir ją....

Pro šalį lekianti aplinka nebeturėjo jokios reikšmės. Stebėjau save iš šalies ir nebijodamas ką nors prisiminti jau nieko nebejaučiau. Tik retkarčiais atmintyje sušvisdavo- tai akys, tai kažka sakyt pravertos lūpos, tai jūdesys.... bet liko tiktai liūdesys...