Rašyk
Eilės (72546)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10394)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 39 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







37. Sunki kelionė


              Kitą dieną lovliai ir Mantas susirinko dar kartą ir aptarė ką darys toliau.
— Nepamirškite, aš turiu stebuklingąjį požemio karalystės raktą ir jis mus nuves pas karalienę —apsimetėlę... — pradėjo Juodis.
— Tai ir bus pats pirmasis mūsų darbas, — pritarė Mėlynis. — Juk ten tesusidursime tik su viena ragana, kuri valdo požemio karalystę. Ją nugalėję galėsim kibti į kitas.
— Grįžę iš karto imsimės Kaulo bobos, — tęsė Mantas.
Kai draugai viską papasakojo seneliui, jis pritarė, bet įspėjo:
— Ar jūs gerai įsivaizduojate į kokias pinkles įsivelsite?
Jie bemaž vienu balsu atsakė:
— Vis tiek kito būdo išsigelbėti nėra, mes esame pasiryžę.
Sumanymas buvo sunkus, bet lovlių manymu įveikiamas, tik reikia būti labai atsargiems ir gerai apgalvoti kiekvieną žingsnį.
Į kelionę jie pasiėmė stebuklingas kibirkštis, Pinčiaus lazdelę, paslaptingųjų švilpukų, skraidomųjų lazdų, maisto.
— O dabar, — sumojo Žalis, — tegu Mantas mus visus sumažina, susideda į švarko kišenę ir sėda ant savo greitosios šluotos. Kelią mum parodys stebuklingasis karalystės raktas.
Kai atsisėdo skristi, Mantas vos spėjo pagalvoti, šluota tuoj pakilo aukštai į dangų ir nėrė į tolį. Atrodė, kad apačioje traukėsi atgal miškai, upės, snieguotų kalnų keteros, ežerai... Kiek paskridus, sukilo šalti ir stiprūs vėjai, visi sužvarbo. Mantui apledėjo rankos ir šluota. Jo pirštai slidinėjo ir jis vos begalėjo išsilaikyti. Paskui netikėtai šaltį pakeitė karštis. Mantą suėmė toks pasiutęs miegas, kad jau užsimerkė ir buvo bepradedąs sapnuoti, bet lovliai pro kišenės kraštą, pamatę jo užmerktas akis, pradėjo šaukti ir jis pabudo.
— Mantai, leiskis žemyn, taip skristi negalima. Mes čia pat pražūsime... Ar tik nebūsim pamiršę, kad skrendame užburton karalystėn... Ten viskas užkerėta ir tave jau pradėjo veikti raganų burtai...
Mantas, tarsi būtų apdujęs, ar nesupratęs savo draugų perspėjimo, lovlių visai nebenorėjo klausyti, bet, kai visi trys pradėjo šaukti, nenoromis pakluso ir nusileido. Nusileido blogai — iš karto visi sukrito į dvokiantį ir karštą liūną ir tuoj pradėjo grimzti gilyn. Iš šalies rodėsi, jiems nebebus išsigelbėjimo, tuojau visus prarys liūno pragarmė ir jų kelionė pasibaigs...
Mėlynukas pirmas suprato, kas jiems atsitiko, tuoj išsitraukė stebuklingąją lazdelę, sumurmėjo burtažodį ir sudavė į karštą liūno košę. Liūnas ties juo tuojau prasiskyrė ir jis, storai aplipęs maurais, išsiropštė ant žydinčios pievelės krašto. Šoko gelbėti kitų. Žalį ir Mėlynį išvilko nesunkiai, bet Mantas buvo toliau nuo kranto ir jis pats tarsi snaudė ir nė kiek nesirūpino, kad nedaug betrūksta ir jo burną apsems liūno tirščiai.
Draugai sutartinai šaukė, kad jis kibtųsi į nulenkto krūmo šaką, bet Mantas jų negirdėjo. Tada Juodukas, balansuodamas ant nulenktos šakos, nušliaužė iki jo galvos ir abiem rankom įsikibęs į ausis, pradėjo tempti į viršų. Bet Mantas, tarsi būtų negyvas, snaudė ir vis tiek niekuo nesirūpino. Tada Juodis suklykė jam tiesisi į ausį ir Mantas atsimerkė, pradėjo klausinėti, kas nutiko. Nenoromis, bet pagaliau pats pradėjo ropštis iš liūno. Vis murmėdamas, kaip jam čia gerai ir šiltai buvę, ir ko jie neleidę jam taip pavargusiam nors kiek pailsėti... Dar kurį laiką apdujęs Mantas vis dar pyko, ko jie visai be reikalo čia nusileidę, kad nebuvę jokio liūno, ir jis tik norėjęs truputį nusnūsti...
Mėlynukas, matydamas, kad su Mantu nebegalima susikalbėti, tuoj sumurmėjo burtažodį ir su lazdele sudavė Mantui per nugarą ir galvą. Tik tada Mantas tarsi pabudo iš gilaus miego ir pradėjo domėtis, kas su jais buvo atsitikę.
— Kokie mes kvailiai, — pyko ant savęs Mėlynukas, — skrendame į užburtą raganų karalystę ir nė truputėlio neapsidraudėme nuo jų burtų... Taip skrisdami jau seniai galėjom išbarstyti savo kaulus... Ant šluotos užsnūdusiam Mantui betrūko tik stipresnio vėjo gūsio ir mes visi būtume nuslydę nuo šluotos ir nukritę į kokią prarają...
— O man rodėsi, — aiškino Mantas, — kad aš esu namuose, guliu savo lovoje, yra vėlus laikas ir senelis liepia mane ramiai miegoti... Kai jūs pradėjote šaukti, pabudau ir tarsi atsiminiau, kad skrendame, bet tuoj ir vėl pamiršau, ir senelio palieptas jau vėl norėjau migti... O miegas buvo toks geras ir saldus... Toks pat geras atrodė man ir šiltas liūnas...
Mėlynukas vėl paėmė Pinčiaus lazdelę, ir visus užbūrė iš naujo. Taip jis visus apsaugojo nuo raganų burtų, kurie buvo skirti keliaujantiems į požemio karalystę.
Neilgai betrukus šluota pradėjo leistis žemyn. Aplinkui plytėjo aukšti kalnai, pilkai spindėjo saulėje jų ledinės kepurės, baltavo sniegingos viršūnės.
Nusileido dideliame įlomyje, kur žaliavo ir žydėjo pieva, o toliau ganėsi kažkokie nematyti gyvūnai, panašūs į didžiulius dinozaurus. Pamatę atvykėlius, jie visi atsisuko, pasigirdo baisus riaumojimas ir dantų kalenimas. Ir tuoj pat, tarsi mušant didžiuliams būgnams, pasigirdo žemės dundėjimas, nes visi tie namo didumo sutvėrimai pasileido į jų pusę. Mėlynis dabar jau buvo gudresnis Jis tuoj pat pačiupo užburtąją lazdelę, atsistojo visų priekyje ir, atkišęs ją, laukė neišvengiamo susidūrimo. Buvo baisoka, nes besiartinantys gyvūnai dar labiau didėjo ir rodėsi tuoj pat visus, kaip mažas museles, sumins į juodą žemę. Mėlyniui irgi buvo baisu, bet jis didvyriškai stovėjo priekyje ir tarsi mojo lazdele, kad žvėrys greičiau prisiartintų.
Susidūrimas buvo tarsi perkūno griausmas. Visiems pasirodė, kad juos užgriuvo kalnų lavina ir jie, kur stovėję, nuvirto ant žemės. Tik Mėlynis stovėjo kaip stovėjęs ir tebemojavo savo lazdele. Jis nejautė jokio baisumo, negirdėjo visur besklindančių griausmų.
Gi žvėrys, tik priartėję prie Mėlynio, tuoj pat virto mažyčiais vabaliukais, kurie po pievos žolę šokinėjo lyg mažos bluselės, kurias lovliai ir Mantas galėjo čia pat negailestingai sumindyti.
— Neskubėkime jų sunaikinti. Tokie maži jie mums nieko negalės padaryti, o jų piktumas ir jėga mums dar gali praversti ateityje. Juk mes nieko nežinome apie požemio karalystę ir kas mūsų ten laukia.
— Dabar, — tarė Mantas, — Juodi, tavo eilė — imk raktą ir ieškok kur požemio karalystės durys...
Raktas juos pradėjo traukti pirmyn. Ėjo valandą, ėjo kitą, o kelio galo nesimatė. Mėlynis vėl suabejojo:
— Ar tik nesame suklaidinti? Gal sėskime ant šluotos. Tegu Juodis laiko raktą ir sėdi priekyje.
Jie vėl pakilo ir kiek paskridę nusileido akmeningoje dauboje. Buvo ramu, tik kalnuose šniokštė ir gailiai dejavo vėjas. Raktas juos atvedė prie didžiulės uolos. O kai raktu pabeldė į ją, traškėdama ir girgždėdama atsivėrė. Jie greitai subėgo urvan, o uola užvirto atgal.
2004-03-04 22:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-05 16:00
Keptuvė
3, seskis :))~
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-04 23:10
Kirvoboica
Manto nuotykiai tęsiasi... bet tie lovliai... ufs... veža. =)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą