Šventė

Ji buvo viena. Miglė ketino vakarą praleist namie, todėl užsidegė visas žvakes, kiek tik rado namie, paleido Bethoveno kompaktinį diską, pasiėmė poezijos rinkinį - nutarė pailsėti, atsipalaiduoti, juk galų gale tai buvo jos gimtadienis... Miglė nenorėjo nieko matyti, jai nesinorėjo triukšmo, draugų - nieko... Mergina svajojo pabūti viena ir daug ką apmąstyti. Per pastarąjį mėnesį jos gyvenimą sukrėtė daugybė įvykių: susirgo mama, ją pačią paliko vaikinas, net geriausia draugė, ir ta, nebenorėjo jos suprasti...
Ji gulėjo nugrimzdusi į svajų ir apmąstymų pasaulį, kol išgirdo, kad kažkas bando pataikyt į rakto skylutę. Tai galėjo būti tik vienas žmogus - tėvas. Taip ir buvo. Galiausiai jam pavyko įgyvendint savo sumanymą, ir jis virste įvirto į koridorių. Miglė prisivertė atsikelt iš lovos ir nueit jo pasitikt - galbūt naiviai tikėjosi būti pasveikinta gimtadienio proga... Deja, nesulaukė...  Vietoj to pasipylė keiksmažodžių lavina, virstanti iš purvino, apšepusio, visiškai girto tėvo.  Jis išliejo ant jos visą savo pyktį, nuoskaudą dėl nelaimingai susiklosčiusio gyvenimo, kaltino ją dėl savo nelaimių... Dukters tylėjimas jį vis labaiu erzino. Tėvas grėsmingai užsimojo, tačiau buvo toks girtas, kad net nepajėgė išsilaikyt ant kojų.
To jau buvo per daug! Miglė, netarusi tam girtam ant grindų sukniubusiam padarui, vadinamam "tėčiu", nė žodžio, peržengė jį ir išbėgo į gatvę. Tą akimirką jai visiškai nerūpėjo, kad avi tik kambarines šlepetes, vilki chalatą, nors lauke buvo pats žiemos vidurys. Išbėgusi iš namų, ji ėjo tuščiomis apsnigtomis gatvėmis. Mergina nepastebėjo ir tų kelių pašaipių žvilgsnių, kuriais ją apdovanojo atsitiktiniai praeiviai. Ji ėjo negalvodama nei kur eina, nei kas jos laukia. Žinojo tik vieną - namo negrįš...
Koja už kojos slinkdama gatve, nepastebėjo, kaip atsidūrė savo mėgstamoje vietoje - prie upės pakrantėje stovinčio seno suoliuko. Ten Miglė ir prisėdo. Galvoje sukosi tik viena mintis: "Nebenoriu gyvent". Pagauta staigaus impulso mergina atsistojo ir ėmė lėtai žengti upės link. Nors jos pakraščius kaustė ledas, tačiau vidury dar tyvuliavo vanduo. Prieš akis Miglė matė tik tą juodą juostą, kuri traukė tarsi magnetas.
Mergina žengė dar porą žingsnių ir staiga atsikvošėjusi suprato ką daranti. Tačiau buvo per vėlu. Plonas ledas po kojomis sutraškėjo ir lūžo...
- Ei, sustok! Kur eini? Ką tu darai? - pasigirdo balsas nuo kranto. Ūmai kūną sukausčiusi baimė tarsi atsitraukė, užleisdama vietą ką tik gimusiai vilčiai...