Searching...

Buvo eilinis vakaras miesto centre - saulė leidosi už horizonto ir žmonių srovė skubėjo kas kur.

Jis ėjo, nežiūrėdamas į kelią, jau ištisą valandą. Kojos vos vos laikė jį, bet vis dėlto, truputį svyruodamas į šalis, susikūprinęs jis ėjo pirmyn...

Jis ėjo, nežiūrėdamas į kelią, jau ištisą valandą. Gatvės, sankryžos – viskas susimaišė jo galvoje. Ploni kelių voratinkliai, apgaubę miestą, tapo ne daugiau kaip fantazija, lengvais šviečiančiais siūlais, kuriais riedėjo automobilių ir visuomeninio transporto karoliukai.

Jis ėjo, nežiūrėdamas į kelią, jau ištisą valandą. Jis ėjo pačiu kelio viduriu, ir automobiliai, pernelyg priartėję prie jo, mušdavo jo rankas ir šonkaulius veidrodžiais, smūgiais stumdavo jį po kitų mašinų ratais. Ir jis griūvinėjo, po to lėtai keldavosi ir žiūrėjo, kaip automobiliai jį apvažiuoja, be perstojo signalizuodami ir išmesdami dujų debesis.

Jis ėjo, nežiūrėdamas į kelią, jau ištisą valandą. Tiesiog jam pasirodė, kad minioje jis pamatė paslaptingą jos akių šviesą. Tiesiog jam pasirodė, kad vėjas žaidžia su jos plaukais, tik vieną sekundę, vieną akimirką, kol ji išnyko žmonių jūroje.

Jis ėjo, nežiūrėdamas į kelią, jau ištisą valandą. Ėjo, supindamas gatvių siūlus į keistą raštą. Jis pynė jį jai, ėjo ten, kur jų nėra.. kur yra ji... Kur vėjas žais su jos plaukais ir jos žvilgsnis bus skirtas tik jam.

Jis ėjo, nežiūrėdamas į kelią, jau ištisą gyvenimą. Gulėdamas ant asfalto, tuščiomis akimis žiūrėdamas į dangų ir jausdamas, kad nepaisant gydytojų pastangų, sulig kiekvienu širdies dūžiu iš jo kūno išeina gyvenimas, jis šypsojosi, nes žinojo, kad viskas ne veltui, nes žinojo, kad visą savo gyvenimą jis ieškojo jos...


Gaila, kad ji to nežinojo.