Toks visiškai mažas ilgesys

Lietus atsimuša į stogą ir strykteli atgal. Bet debesies jau nepasiekia. Užsilipu ant virtuvinio stalo. Bet tavęs nematyti. Gal ant stogo matytųsi geriau? Dar palauksiu. Nedaug beliko žvaigždžių. Tik pusė dangaus. Užmerkus vieną akį.
  Žodžiai krenta iš burnos ir rieda raudonu šiferiu žemyn. Bijau jog praskels kam galvą. Bet žodelį"kur"pastveria rainas padaras ir tekinas lekia konteinerio link. Tuo tarpu"tu" nurieda ir pasislepia žolėse. Klaustuką dar sugebu pačiupti pati ir įsikišu į kairę kišenę. Dešinėje vakarykštis laukimas, nebėra vietos šiandienai.
  Patikrinu duris. Dar kartą. Atsidaro. Ir užsidaro. Atsidaro. Klydau. Neužsitrenkė. Dėl viso pikto duris plačiai atidarau ir dar užridenu akmenį. Jei visgi sugalvotum užsukti. Juk baisiai nemalonu šalti prie užsitrenkusių durų.
  Kvailė. pamiršau kiek šaukštelių cukraus tau dėti į arbatą. O gal mėgsti kavą? O gal..?
  Reikėjo tau pasakyti, kad lauksiu. Tau reikėjo palaukti kol kažką pasakysiu.